Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius: „Urban Essentials“ gimė iš jausmo, kad miestas turi daugiau sluoksnių, nei kasdien pastebime

Praėjusią savaitę praūžusi hiphopo šokio ir kultūros šventė „Urban Essentials“ sutraukė šokio mylėtojus, kūrėjus ir kultūros puoselėtojus iš Lietuvos ir užsienio. Šiemet festivalis pristatė programos naujovę – šokio spektaklius, kuriuose persipynė teatro atmosfera su breiko, lokingo, hauso šokio stilių elementais. Taip pat vyko aptarimai su žiūrovais, seminarai su žymiais šokėjais, simpoziumas bei gatvės šokio kovos, kuriose dalyvavo daugiau nei 200 šokėjų iš 14 šalių.

Nurimus organizaciniam darbų šurmuliui kalbamės su festivalio sumanytojais ir organizatoriais, Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ įkūrėjais Airida Gudaite ir Laurynu Žakevičiumi apie gatvės šokį jų gyvenime, festivalio raidą ir tai, kaip urbanistinis šokis ir judesys keičia žmones ir miestą.

Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius_Urban Essentials 2025_nuotr. Titas Falkauskas

Kaip prasidėjo jūsų kelias hiphopo šokio ir kultūros pasaulyje?

Laurynas Žakevičius. Viskas prasidėjo gana paprastai. Aiškiai prisimenu momentą, kai per televiziją, tada interneto dar nebuvo, pamačiau „Flying Steps“ komandos šokėjus atliekančius įspūdingus breiko judesius. Prastumdęs baldus kambaryje, ėmiau bandyti pats. Žinoma, suktis ant galvos. Kritau, virtau, sudaužiau sekcijos stiklines dureles ir vos rimčiau nesusižeidžiau. Tada prisijungiau prie brolio bendramokslių Vilniaus licėjuje – su jais subūrėme komandą, su kuria ir užaugau šokyje. Tada viskas buvo jaunatviška – daug maišto ir noro įrodyti. Dabar viskas brandžiau – daugiau noro jungti, auginti bendruomenę ir sudaryti galimybes kitiems šios nuostabios hiphopo kultūros puoselėtojams.

Airida Gudaitė. Nelengva tiksliai įvardinti, nes kažką panašaus į hiphopą pradėjau šokti dar mokykloje. Pamenu, kai atkeliavo pirmieji kompiuteriai ir atsirado informatikos pamokos, o su jomis po truputį ėmė rastis ir daugiau galimybių pamatyti, kas vyksta pasaulyje. Taip pat prisimenu, kad eidavau laukti Jennifer Lopez muzikinio klipo „Love Don’t Cost a Thing“, kurį transliuodavo MTV parduotuvėse. Jame buvo komandinės choreografijos dalis, kurią kaskart bandydavau „nuiminėti“ ir namuose kurti savas choreografijas.

Galima sakyti, kad J. Lo albumai (1999, 2001, 2002), filmas „Honey“ (2003) buvo mano pirmieji mokytojai. Soulas, ritmenbliuzas, hiphopas, muzika, judesys buvo iki tol man nematytos kryptys, kuriuose skleidėsi daug drąsos, laisvės ir pasitikėjimo savimi. Panašiu metu atsirado šokio kovų, spektaklių, pamokų įrašai iš Prancūzijos, o kiek vėliau ir mano pačios kelionės į šokio pamokas bei seminarus Prancūzijoje ir Vokietijoje, kur mokė garsūs šokėjai š Europos ir Amerikos. Tada supratau, kad čia – mano šokis, toks savotiškas pasipriešinimas sovietinei ideologijai, kuri kėlė tikslą formuoti kolektyvinį, griežtai sisteminį kultūros modelį.

Kas paskatino sukurti „Urban Essentials“ festivalį?

Laurynas Žakevičius. Pirmąjį „Urban Essentials“ surengėme 2012-aisiais metais. Tuo metu pagrindinė gatvės šokėjų tobulėjimo ir saviraiškos platforma Lietuvoje buvo renginiai. Juose susitikdavome su bičiuliais pasitikrinti, kas per metus labiau patobulėjo. Be to, panašiu metu baigėsi svarbiausio gatvės šokio renginio organizavimas, todėl brendo būtinybė imtis iniciatyvos patiems, taip pat įtraukti platesnę hiphopo kultūros raišką.

Airida Gudaitė. „Urban Essentials“ gimė iš jausmo, kad miestas turi kur kas daugiau sluoksnių, nei kasdien pastebime. Norėjosi erdvės, kurioje gatvės, klubinio ir urbanistinio šokio muzika, kultūra bei žmonės galėtų susitikti. Iš poreikio sujungti žmones ir jų istorijas iš skirtingų šalių, kultūrų, atverti daugiau galimybių šokėjams susipažinti, megzti dialogą, kurti, improvizuoti, o auditorijai – pažinti, ir atrasti dar visiškai naujas šokio formas, tokias kaip popingas, lokingas, breikas, hiphopas, hausas, vekingas skirtinguose kontekstuose – šokio kovose ir seminaruose, teatro spektakliuose, miesto erdvėse ir akademinėje aplinkoje.

Jeigu festivalį reikėtų apibūdinti jausmais, ką norėtumėte, kad žmonės patirtų?

Laurynas Žakevičius. Nuostabą ir stereotipų griūtį. Urbanistinis šokis ir hiphopo kultūra savyje talpina be galo daug kūrybiškumo, talento ir įtraukties, todėl tikiu, kad festivalis nustebino ir įkvėpė.

Airida Gudaitė. Bendrystę, džiaugsmą, išsilaisvinimą ir katarsį. Tikimės, kad festivalio metu žmonės galėjo tiesiog pajausti save, muziką, vienas kitą. Kad išsinešė buvimo jausmą, gyvybę, judėjimą ir ryšį. Taip pat laisvės, drąsos veikti jausmą, kuris ypač svarbus šiandienos kontekste, kai kultūros bendruomenė aktyviai gina demokratines vertybes ir ruošiasi finaliniam protestui lapkričio 21 d.

Laurynas Žakevičius. Simpoziume diskutavome apie protesto formas, ieškojome jo sąsajų su hiphopo kultūra, kvietėme pažvelgti į kūną ir atrasti, koks vienas ar kitas judesys galėtų simbolizuoti šių dienų kultūros bendruomenės protestą Lietuvoje. Nes hiphopas nuo pat pradžių savyje turi protesto idėją – nesutikdami su tuo, kas tuo metu vyko Niujorke, žmonės ėmė burtis, kurti, šokti ir priešintis netiesai ir neteisybei. Tą darome ir šiandien šalyje išvien su kultūros asamblėja.

Šiemet programą papildėte keturiais tarptautiniais šokio spektakliais. Kuris jums asmeniškai ypatingas?

Laurynas Žakevičius. Visi – ypatingi, nes mums labai svarbu pristatyti urbanistinio šokio spektaklius Lietuvoje, kurių čia neturime, jų nedaug yra ir pasaulyje. Siekiame papildyti šokio raiškos ir galimybių ekosistemą, prisidėti prie žiūrovų edukavimo ir atverti naują estetinę perspektyvą, kurioje gatvės šokio kovų elementai susilieja su menine idėja, išraiška, forma, koncepcija ir kontekstu. Breiko, lokingo, hauso šokio stiliai šiemet profesionalioje Lietuvos scenoje – štai čia slypi spektaklių svarba ir žavesys.

Airida Gudaitė. Sunku išskirti vieną, nes visi savaip reikšmingi. Trupės „AS Compagnie“ spektaklį „Quatre Trois“ atsirinkome patys, dar vasarą viešėdami renginyje „Summer Dance Forever“ Amsterdame. Pasirodymas sužavėjo lokingo šokio stiliaus estetika ir jo choreografiniu vystymu, kad nusprendėme, jog jį turi pamatyti ir Lietuvos žiūrovas.

Marinos Pravkinos „The Grooves Experience“ – tai ne tik šokis, bet ir konceptuali kolektyvinė patirtis, kuri rezonuoja su „Urban Essentials“ idėja. Spektaklis turi sitprią ritualinę jėgą, rekonstruoja klubinę patirtį ir jungia judesį bei bendrumą taip, kad žiūrovai tampa patyrimo dalimi, o ne tik stebėtojais. Klubo erdvėje žmonės patiria bendrystę per muziką ir šokį. Tai tikra miesto kultūros šventė, atliepianti mūsų festivalio dvasią, kur susitinka įvairūs šokio stiliai ir kultūros sluoksniai.

M. Pravkina kuria hibridinę choreografiją, joje socialinių šokių šaknys – hausas, klubiniai šokiai – dera su sceniniu performansu. Šis darbas priminė, kad šokis, tai ne tik technika, bet būdas susitikti, išreikšti savo identitetą ir patirti „kitaip“. Tokio tipo spektaklis yra ir vizualus, ir konceptualus festivalio kertinis akcentas.

Kokie svečiai šiemet dalyvavo festivalyje, kaip susipažinote, kuo jus įkvėpė?

Airida Gudaitė. Festivalyje svečiavosi kūrėjai, su kuriais mūsų keliai susikirto labai įvairiai. Su kai kuriais jau buvome pažįstami iš ankstesnių renginių ir bendrų projektų, o kitus atradome patys keliaudami po tarptautinius festivalius ir stebėdami jų kūrybą gyvai.

Kiekvienas svečias įkvėpė savaip. Pavyzdžiui, Jonzi D, DJ Renegade – savo ilgamečiu indėliu į hiphopo kultūrą, kiti – drąsiais tarpdisciplininiais sprendimais ar unikalia pedagogika. Kiekvienas atsivežė savo patirtį ir matymą, kuriais dosniai dalijosi su festivalio dalyviais, prisidėdami prie šokio bendruomenės augimo bei ekosistemos plėtros.

Laurynas Žakevičius. Asmeniškai labai laukiau Jonzi D – hiphopo teatro pradininko, choreografo, teatro „Sadler's Wells“ asocijuoto menininko, festivalio „Breakin' Convention“ meno vadovo. Jo įžvalgos šių metų simpoziume „Crossfade: nuo žinojimo iki kūrybos hiphopo studijose“ atvėrė kitą perspektyvą į teatrą hiphope ir hiphopą teatre. Taip pat nekantravau susitikti su pavyzdžiu ir įkvėpimu nuo paauglystės – hiphopo legenda, b-boy Poe One iš „Style Elements Crew“.

Kaip festivalis keičia jus pačius?

Airida Gudaitė. Kiekvienas festivalis mus keičia, nes tai gyvas procesas. Dirbdami su žmonėmis, su skirtingomis energijomis, vis iš naujo mokomės klausytis, prisitaikyti, pasitikėti. „Urban Essentials“ mums primena, kodėl kuriame – dėl ryšio, bendros patirties, judesio. Tai augina mus ir kaip kūrėjus, ir kaip žmones.

Festivalio procesas niekada nebūna lengvas, būna visko – nuovargio, nesutarimų, įtampos. Tačiau per tai mokomės būti komanda, išgirsti vieni kitus, paleisti ego. Tokie momentai verčia sustoti, pergalvoti, kodėl tai darome. Galiausiai būtent tie iššūkiai sukuria stipriausią ryšį ir jausmą, kad einame per tai kartu ir kad šis judesys turi prasmę.

Laurynas Žakevičius. „Urban Essentials“ – tai didelė kūryba, ne tik organizavimas. Festivalio patirtys augina mus pačius ir kaip visumos bei ekosistemos planuotojus. Jau trečius metus iš eilės organizuojame gatvės šokio šventę Vilniuje, kurią nuolat plečiame ir auginame. Praėjusiais metais programą papildėme Airidos kuruotu simpoziumu apie hiphopo raišką iš akademinės perspektyvos, o šiemet festivalį prarturtinome keturiais šokio spektakliais iš Maroko, Prancūzijos ir Ispanijos.

Pasibaigus festivaliui matome, kokius renginius gebame organizuoti su turimais resursais. Rezultatas labai džiugina ir maloniai stebina ne tik mus pačius, bet ir festivalio svečius. Kūrybinis procesas pripildo mus kaip kūrėjus, o rezultatas stiprina pasitikėjimą.

Kur matote „Urban Essentials“ po 5–10 metų?

Laurynas Žakevičius. Matome festivalį kaip vieną ryškiausių šokio renginių rytų Europoje, kuris rengiamas būtent Vilniuje, į kurį šokėjai atvyksta dalyvauti iš viso pasaulio. Tokių festivalių yra, tai yra pasiekiama ir mes ten keliaujame. Norime, kad „Urban Essentials“ taptų svarbia platforma Lietuvoje, į kurią tarptautinė šokio bendruomenė vis grįžtų.

Airida Gudaitė. Svarbiausia, kad festivalis po 5–10 metų išliktų gyvas ir reikalingas bendruomenei. Jį matome kaip tarptautinį miesto kultūros festivalį, kuris ne tik pristato šokį, muziką ir edukaciją, bet ir kuria erdvę tyrimams, rezidencijoms bei kūrybinėms partnerystėms. Norime, kad „Urban Essentials“ taptų vieta, į kurią užsienio menininkai atvyksta ne tik pasirodyti, bet ir kurti naujus darbus, bendradarbiauti su vietos kūrėjais čia, Lietuvoje.

Festivalio programą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, Vokietijos ir Ispanijos ambasados, Britų taryba. Informacinis partneris – LRT Plius.