Choreografė, režisierė Birutė Banevičiūtė apie (ne)pastebimas vaikų menines reakcijas ir kūrėjų atsakomybę

Ką tik prasidėjus šokio teatro „Dansema“ –18-ajam sezonui, kalbamės su šio teatro įkūrėja, meno vadove ir choreografe, socialinių mokslų daktare Birute Banevičiūte.

Birutė Banevičiūtė, foto Laura Vanseviciene

Birutė jau daugelį metų inovatyviai dirba ne tik šiuolaikinio šokio, bet ir įtraukumo srityje: yra sukūrusi ne vieną judesio ir šokio spektaklį, skirtą vaikams su negalia ir autizmo spektro sutrikimu, taip pat ir autentišką kūdikių bei vaikų su negalia šokio ir kūrybiškumo ugdymo metodiką. Savo žiniomis ir patirtimi ji aktyviai dalinasi ir tarptautinėje erdvėje: veda seminarus scenos meno profesionalams ir pedagogams visame pasaulyje – nuo Švedijos, Vokietijos iki JAV, Brazilijos, Japonijos. Neseniai Birutė grįžo iš Latvijos, kur vedė įtraukumo dirbtuves scenos ir vizualiųjų menų profesionalams.

Per savo profesinį kelią Birutė yra sukūrusi daugiau nei dvidešimt spektaklių jaunajai auditorijai ne tik įvairiuose Lietuvos, bet ir užsienio šalių teatruose. Jos spektakliai apkeliavo daugiau nei trisdešimt pasaulio šalių keturiuose žemynuose. Už savo kūrybinę ir edukacinę veiklą Birutė apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Šiame pokalbyje su Birute gilinamės į šiuolaikinio scenos meno vaikams tendencijas, peržiūrime subtilų kūrybos, meninės patirties ir edukacijos ryšį. Taip pat aptariame, kodėl vaikų reakcijos į scenos meno kūrinį yra didžiausi kūrėjų mokytojai.

Pastaruoju metu nemažai susiduriu su kūrėjais, kurie savo spektaklius vaikams pristato kaip edukacinius. Turiu pasakyti, kad kai kuriuose jų edukacijos taip ir nepamatau. Pavyzdžiui, vieno spektaklio metu aktoriai primygtinai tempė vaikus į sceną veikti kartu, neduodami jiems pasirinkimo, neatsižvelgdami į vaikų norą / nenorą dalyvauti veiksme. Kitame spektaklyje, mažiesiems buvo dalinami įvairūs objektai, vos po minutės-kitos surenkami ir jau dalinami kiti. Stebint tokio pobūdžio darbus pasigendu įsigilinimo į vaikų poreikius, jų raidos procesus, bei apskritai įsigilinimo į edukacinės veiklos esmę, o ypač – subtilios prieigos prie pačių žiūrovų. Esate įtraukių spektaklių itin mažiems vaikams ir vaikams su negalia srities ekspertė. Kokias tendencijas matote dabartiniuose spektakliuose jauniesiems žiūrovams?

Žiūrint retrospektyviai, analizuodama savo raišką spektakliuose mažiesiems, matau, kad ir aš buvau tokį vieną spektaklį sukūrusi, kuriame naudojau kelis objektus (juosteles, kamuoliukus, lankus). Tai buvo 2015 metai, pirmasis ne tik mano, bet apskritai Lietuvoje interaktyvus spektaklis vaikams. Taigi, pirmasis bandymas. Kita vertus – aiškiai pagrindžiau spektaklio idėją – panaudoti įvairius cirko atributus. Kituose spektakliuose naudoju vieną-du objektus įvairių dydžių ir spalvų paletėje tam, kad pakaktų laiko išvystyti kiekvieno objekto idėją ir suteikti pakankamai laiko mažyliams suvokti informaciją.

Manau, kad spektaklis, kaip meno kūrinys, pats savaime turi transformuojančią galią. Tad jei į edukaciją, ugdymą žiūrėsime kaip į vidinių dvasinių, psichologinių struktūrų ir vertybinių nuostatų transformaciją, vykstančią dėka naujų žinių ir potyrių, tuomet kiekvienas meno kūrinys (taip pat ir spektaklis) yra edukacinis. Mano požiūris į edukaciją ir meno kūrinio patyrimą yra grįstas nuostata, kad tai erdvė ir laikas, kuriame mes galime kartu būti ir tyrinėti, ieškoti ir atrasti. Tai gali vykti per sąlytį, kartais ir tiesioginį, su objektais, naudojamais spektaklyje, bet gali būti ir per judesį, kurį iššaukia manipuliavimas tais objektais.

Kuo mažesnis vaikas, tuo jam daugiau reikia laiko prisipratinti tą objektą ar aktorius, šokėjus, esančius erdvėje šalia. Mane taip pat stebina toks kūrėjų nekantrumas, kai objektai keičiami labai dažnai, nesuteikus pakankamai laiko mažyliams susipažinti su nauja menine informacija. Tas pats tinka ir vaikų su negalia arba neuroįvairove auditorijai.

Kritiškai vertinu ir kai kurių kūrėjų deklaruojamą spektaklių vaikams fragmentiškumą, kuris, mano manymu, kartais yra naudojamas kaip pasiteisinimas, kodėl objektai rodomi be prasmės arba ta prasmė yra labai dirbtinai sukuriama, teigiant, kad spektaklis mažiems vaikams be objektų neįmanomas. Iš tiesų, yra nemažai tokių spektaklių, kur kūrėjai ištraukia kažkokį daiktą, parodo jį, pajudina prieš vaiką dvi, tris minutes ir traukia kitą. Nemanau, kad taip gali įvykti pilnavertiška edukacija ar įtraukumas. Kai kuriu spektaklius, labai aiškiai žinau, kodėl naudoju vienus ar kitus daiktus. Naudoju juos, nes jie inspiruoja kūdikių pažintį su šokiu ir tuo pačiu metu yra suverti ant spektaklio pagrįsto prasminio ir dramaturginio stuburo.

Pastebiu ir kitas tendencijas. Žiūrint spektaklius mažiesiems ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kartais susidaro įspūdis, kad viską kūrė vienas kūrėjas. Raiškos priemonių paletė čia yra ganėtinai siaura, pavyzdžiui: kamuoliukai, skambaliukai, lemputės, juostelės... Ir viskas sudedama į vieną spektaklį. Šie elementai kartojasi tiek skirtinguose lietuvių kūrėjų darbuose, tiek ir užsienio kūrėjų produkcijose. Todėl man, kaip kūrėjai, kyla natūralus klausimas: kodėl taip nutiko? Ar tai reiškia, kad kūrėjai yra „nekūrybiški“, ar auditorijos amžius taip susiaurina meno kūrėjų išraišką?

O kaip yra su tarptautiniu kontekstu? Kokiomis priemonėmis būtų galima užtikrinti, kad kiekvienas vaikas, nepaisant jo prigimties (aktyvus ar stebėtojas), gautų jam tinkamą, priimtiną patirtį?

Stebėdama mažylius, matau tendencijas, kad visose šalyse yra vaikų žiūrovų, kuriems reikia judėti, veikti. Čia nekalbu apie padidinto judėjimo poreikio vaikus. Kaip kūrėjas, privalai apsispręsti, ar suteiksi jiems tokią galimybę. Dauguma spektaklių kuriami jauniesiems žiūrovams, kurie sėdi ir žiūri (vadinu juos stebėtojais), arba tiems, kurie informaciją priima klausydami teksto, muzikos. Labai mažai spektaklių yra skirta tiems, kuriems reikia judėti, kad mąstytų. Per ilgametę savo kūrybinę patirtį supratau, kad spektaklyje turiu sukurti tokią aplinką, jog nesvarbu, kokiai grupei vaikas priklauso, jis galėtų ne tik mėgautis, bet ir patirti bei atrasti kažką, kas jam būtų priimtina, reikalinga ir prasminga. Tai pasirinkau kaip labai sąmoningą savo kūrybos formatą.

Vienas choreografas iš Meksikos, pirmą kartą pamatęs mano spektaklį, pasakė, kad mano spektakliai labai skiriasi tarptautiniame kūdikių spektaklių kontekste. Iš pradžių net nebuvau apie tai pagalvojusi – tiesiog kuriu taip, kaip man įdomu ir prasminga. Dabar būdama tarptautinėje bendruomenėje, tokių pastebėjimų sulaukiu nemažai. Tai labai džiugina. Dar labiau suprantu, kad reikia klausyti savo vidinio balso.

Susidaro įspūdis, kad svarbiausios pamokos kūryboje įvyksta jau pačiuose spektakliuose, susiduriant su jaunaisiais žiūrovais. Ar taip jaučiatės ir jūs, patirdama spektaklius kartu su jais?

Didžiausi mano mokytojai neabejotinai yra jaunieji spektaklių žiūrovai. Kai atvirai, sąmoningai ir jautriai, įsigilinant ir į smulkesnius niuansus stebi savo žiūrovus, tai yra tikras universitetas. Jei atidžiai stebi vaikus, nereikia jokių didelių knygų.

Pastebiu, kad vaikai iki trejų metų – ar jie būtų Brazilijoje, Indijoje, Japonijoje, Norvegijoje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose – yra labai panašūs. Skiriasi tik žiūrovų grupės: vieni yra judėtojai, kiti stebėtojai, o treti – klausytojai. Tai grynai pagal žmogaus bendruosius kinestetinius, vizualinius, audialinius mokymosi ir pasaulio pažinimo tipus. Kultūrinių skirtumų tarp mažylių nėra; kultūriniai skirtumai pasireiškia tik tarp tėvų ar vyresnių vaikų.

Esate viena iš ilgiausiai dirbančių kūrėjų, į savo spektaklius, skirtus vaikams, sąmoningai įtraukiančių įvairovės pilnas auditorijas. Taip pat tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse, aktyviai vedate dirbtuves, skirtas įtraukties tematikai. Atsižvelgiant į tai, kad diskusijos šia tema pastaruoju metu tampa vis aktyvesnės, kokius pokyčius pastebite įtraukaus scenos meno srityje Lietuvoje ir tarptautinėse scenose?

Dažnai kalbama apie atpalaiduojančius pasirodymus (relaxed performance), kurie esą tinka visiems; tokiuose pasirodymuose pagrinde veikia prislopintos šviesos ir garsai. Tačiau tai –labai stereotipinis supratimas, kad „atpalaiduojantis“ būtinai turi reikšti „prigesintas“, ar „neintensyvus“. Pavyzdžiui, tikrai ne visiems autizmo spektro sutrikimo vaikams reikalinga raminanti, pritemdyta aplinka. Kai kuriems kaip tik reikia aktyvinimo, nes jie ir taip yra prislopintoje būsenoje.

Apskritai, tokie atpalaiduojantys pasirodymai, man atrodo, šiek tiek apie nieką. Teko matyti instaliacijų, kur kažkas kabo, šviečia. Per vieną festivalį girdėjau trijų ar ketverių metų vaiko komentarą: „O čia niekas ir neateis vaidinti?“ Nors tai buvo kitoks formatas, instaliacija, tačiau tame pasirodyme dramaturgija buvo tokia, kad net vaikas per dešimt minučių viską perskaitė ir jam buvo viskas aišku. Tuomet kyla klausimas: kam daryti 40 minučių ar valandos pasirodymą, jei vaikui inspiracijų užtenka tik dešimčiai minučių?

Šiuolaikinės instaliacijos ar imersiniai pasirodymai, kur tiesiog kažkas kabo ir šviečia, man kelia nemažai klausimų. Ypač – dėl patyrimo vaikams. Praktikoje neveikia taip, kad pasakai vaikui, jog jis gali kažką daryti, ir jis įsitraukia. Kaip ir neveikia nei parodymas ranka, nei pasakymas „ateik“, ar leidimas „tu dabar gali eiti“.

Kokius subtilius, neverbalinius ženklus ar priemones galima naudoti kuriant erdvę, kuri skatintų vaikus savarankiškai tyrinėti ir įsitraukti, o ne laukti leidimo?

Kažkas iš suaugusių (ar tai būtų aktorius, šokėjas, ar mama, tėtis) turi parodyti pavyzdį, pasiūlyti veikimo, tyrinėjimo  idėją. Tuomet vaikas pats eis, jei tik jaus norą ar poreikį. „Dansemos“ principas – mes būname kartu su vaikais ir kartu veikiame: tyrinėjame, kuriame. Kartais darome tam tikrus judesiu išreikštus veiksmus tol, kol vaikai supranta, kas daroma, kartais jie ir patys bando taip daryti.  Manau, kad spektakliuose vaikams turėtų būti gyvas aktorius, šokėjas, kuris vaikui padėtų suprasti, jog čia galima eiti ir tyrinėti.

Jubiliejaus proga mes patys „Dansemoje“ buvome sukūrę instaliaciją, kurioje vaikai galėjo ilgai vaikščioti, o spektaklio ištraukos neturėjo nei pradžios, nei pabaigos, bet instaliacijos metu vyko šokis. Buvo vaikų, kurių tris valandas negalėjai išvesti, nes jie vis eidavo ratu. Kiti atsiguldavo, pamiegodavo, vėl atsistodavo...

Veikiausiai čia reikėtų kalbėti ir apie kūrėjo atsakomybę bei įsitikinimus. Kiek sąmoningai ir atsakingai tokie pasirinkimai padaryti ir koks jų tikslas: ar tai kūrėjo meninė ambicija, ar noras susikalbėti su vaikais ir savo darbu jų patyrimą, o gal ir tam tikrą žinojimą praturtinti?

Kurdama kiekvieną savo spektaklį, visuomet galvoju: ką ši spektaklio dalis ar šis sprendimas duos vaikui, apskritai – žiūrovui? Kokių naujų žinių, patyrimų jam suteiks? „Dansemos“ spektakliai yra šokio spektakliai, jaučiu didelę atsakomybę, kaip pristatau šokį vaikams. Visi kiti elementai yra tik papildomi, leidžiantys labiau išryškinti šokį, jį atskleisti. Net jei kuriu spektaklį dramos ar lėlių teatre, mano, kaip kūrėjos esmė yra judesys. Jį ir ryškinu. Galiu atrasti papildomų dalykų, per kuriuos pristatau judesį vaikams, bet labai aiškiai žinau, kad į kūrinį negalima prikrauti tiek, jog vaikas nebesuprastų, kas yra spektaklio esmė. Palikti erdvės mažajam žiūrovui mąstyti, man yra vienas svarbiausių dalykų. Pirmiausia su jais komunikuoju, antra, siekiu, kad mūsų komunikacija skatintų juos mąstyti. Kaip jie mąstys – šoks, kurs, žiūrės – tai jau priklauso nuo jų individualios vidinės psichologinės konstrukcijos. Deja, mūsų kultūra ir švietimas nėra orientuoti į mąstantį žmogų. Vis dar šiose srityse stebiu procesus, kreipiančius vaikus tapti vykdytojais.

Savo spektakliuose visad galvoju: jei naudoju kažkokį daiktą, ką tai suteiks vaikui? Arba ką jis mąstys, jei padarysime šiuos judesius? Kai jaunieji žiūrovai pradeda daryti panašius judesius, kokius atliko šokėjai, aktoriai, kai jie pradeda kartoti tai, ką matė, suprantu – mes susikalbėjome, vaikai viską pasako savo veiksmais, ypač tada, kai nemoka ar negali kalbėti.

Kaip atrodo kūrybinis procesas ir dramaturgija, kai spektaklis kuriamas platesnei auditorijai, pavyzdžiui, įtraukiant neuroįvairius mažuosius žiūrovus? Kokius atradimus tai sukuria?

Šį pavasarį Alytaus miesto teatre sukūriau spektaklį „Didelis mažas“, skirtą kūdikiams ir vaikams su negalia. Viename rodyme buvo gal šešerių metų berniukas su autizmo spektro sutrikimu. Nors spektaklis iš tiesų yra labai abstraktus, dramaturgija pagrįsta abstrakčių dydžių ir aukščių kaitos idėjomis, berniukas po spektaklio pasakė: „O mano tėtis vis tiek didesnis.“ Jis suvokė, kad čia buvo kalbama apie dydžius. Tokie susidūrimai mane ypač sujaudina. Buvo ir kūdikių auditorija, aktoriai kėlė rankas į viršų, o dvejų metų berniukas atsistojo ir taip pat pradėjo kelti rankas, parodydamas, kad jis yra didelis. Per tokias vaikų reakcijas įvyksta  mūsų susikalbėjimas..

Kartais pastebiu, kad kūrėjai laukia vaikų reakcijų, nes tai faina tėveliams, nes tėvai džiaugiasi. Man vaikų reakcijos sako, kad mes kalbamės. Ne todėl, kad tėvams būtų faina. Ir galbūt čia iškyla problema: kai vaikai nerodo tokių reakcijų, atrodo, kad spektaklis jiems nepatiko, ar neįdomu. Iš tiesų, dažnai būna visai atvirkščiai: tai, kad vaikas sėdi ir žiūri, ir yra jo reakcija. Spektaklis jį veikia, kažkas jam įdomu. Kitas atsistoja ir kažką daro, vadinasi, jis irgi su manimi, kaip kūrėja, kalbasi. Kitas žiūrovas gali kažką pasakyti, pakomentuoti. Visa tai man yra informacija apie tai, kad mes susišnekame ir kad vaikai mąsto. Ir kiekvienas jų mąsto savaip.

Parengė Ugnė Kačkauskaitė