Godos Žukauskaitės rezidencija Prienų kultūros centre: performansas "DIRVA"

Liepos 3–7 dienomis Goda Žukauskaitė atliko kūrybinę rezidenciją Prienų kultūros centre. Jos metu buvo pradėtas naujo ilgos trukmės, įvietinto performanso DIRVA kūrimas.

Kūnas penkias valandas kasa žemę. Kastuvu praskeliamas jos paviršius ir susitinkama su žemės istorija. Kas slypi po šia žeme? Kokias istorijas ji gali papasakoti? Kasimas tampa ritualu, kuriame darbas virsta šokiu. Per ritmą kūnas užmezga tiesioginį santykį su dirva, tapdamas įrankiu, per kurį prabyla žemė.

DIRVA – ilgos trukmės, vietai sukurtas performansas, kurio pavadinimas reiškia žemę, paruoštą sėjai. Jis kviečia pamatyti žemę ne kaip nuosavybę ar konflikto priežastį, bet kaip bendrą rūpesčio, mainų ir gyvybės palaikymo erdvę, kviečia atkasti istorijos ir sukauptų emocijų sluoksnius, susitikti ir palikti sėklą naujam augimui.

Godai rezidencijos metu padėjo jos partneris Stijn van Aalderen. Atvykę tiesiai iš Amsterdamo ir palikę savo vaikučius seneliams, jie pasinėrė į Prienų kasdienybę. Vienas svarbiausių rezidencijos tikslų buvo pajausti miesto atmosferą, susipažinti su vietiniais žmonėmis ir įsitraukti į bendrą kūrimo procesą. Pirmąją rezidencijos dieną jie praleido bendraudami su kultūros centro darbuotojais, dalydamiesi patirtimi ir įspūdžiais.

Rezidencijos metu Goda ieškojo tinkamos vietos performansui – žemės kasimui. Tai viena iš projekto dalių – susipažinti su vietine žeme ir atrasti vietą, kurioje DIRVA galėtų prabilti. Liepos 6 dieną Prienuose vyko Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos šventė, kurios metu Goda pristatė DIRVĄ, o po Tautiškos giesmės giedojimo vedė trumpą patyriminę judesio praktiką vietos gyventojams.

DIRVOS metu Goda penkias valandas kasė pasirinktą žemės plotą Prienų Revuonos parko teritorijoje, apsupta liaudies drabužiais vilkinčių moterų, besiruošiančių vakariniam koncertui, bei vietinių vaikų ir paauglių, iš pradžių bandžiusių provokuoti, tačiau galiausiai visiškai panyrančių į performanso veiksmą. Performanso metu Goda iškasė pasirinktą žemės plotą, išvalė dirvą ir pasėjo naujos žolės bei kelių rūšių gėlių sėklas.

Šio proceso metu Goda mezgė ryšį su aplinkiniais – tarsi atspindėdama jų reakcijas, ieškodama akių kontakto ir kviesdama į santykį. Buvo momentų, kai žiūrovai pradėjo mušti ritmą, padėdami Godai tęsti darbą. Buvo momentų, kai vienas žiūrovas buvo vejamas Godos ratais po parką. Buvo momentų, kai visi tiesiog tyliai stebėjo. Buvo momentų, kai judesius fiksavo tik telefonų kameros. Buvo momentų, kai Goda performansą atliko visiškai viena. Visa tai – performanso procesas ir esmė: besitęsiantis veiksmas, kuriantis tam tikrą atmosferą ir transformaciją.

Po performanso Goda turėjo labai įdomių pokalbių su vietiniais vaikais ir paaugliais, stebėjusiais visą performansą. Jie priėjo sakydami, kad jiems buvo keista ir net baisu. Užduodama klausimus, Goda užmezgė su jais pokalbį, kuris, patiems vaikams to nė nesuvokiant, virto performanso analize ir tapo svarbia kūrybinės rezidencijos dalimi.

Rezidencija simboliškai buvo užbaigta po Tautiškos giesmės giedojimo surengta patyrimine judesio praktika vietos gyventojams. Su miesto meru ir kitais savivaldybės darbuotojais