Italų teatro kritikas Stefano Casi: lietuvių šokio spektakliai „Vienudu“ ir „Po saule“ veikia stipriai ir hipnotiškai
- prieš 2 dienas
- 4 min. skaitymo
Gegužę Bolonijoje „Teatri di Vita“ festivalyje „Cuore di Lituania“ surengtas susitikimas su lietuvių šokio kūrėjais leido atrasti nedidelės apimties spektaklius, kurie publiką paveikia stipriai ir kone hipnotiškai. Idėjos ir koncepcijos autorės Airidos Gudaitės bei kūrėjų, šokėjų Lauryno Žakevičiaus ir Roko Šaltenio šokio spektaklis „Vienudu“ – ir kartu panyrame į vienio ir dvylipumo alchemiją. „Po saule“ – ir kartu su Oksana Griaznova skriejame aplink saulę.
„Vienudu“ – vyriškumo fenomenologija
Spektaklio pavadinimas anglų kalba – Together Alone, tačiau tikrasis raktas į Airidos Gudaitės, Lauryno Žakevičiaus ir Roko Šaltenio kūrinį slypi originaliame pavadinime – „Vienudu“. Šis terminas, sudarytas iš lietuviškų „vienas“ ir „du“. Tai pavadinimas, kuriame telpa, tiksliau, susilieja „vienas“ ir „du“ į neatskiriamą terminologinę visumą, kuri atsispindi scenoje.
Scenoje abu šokėjai veikia apsupti žiūrovų. Tai lyg ringas. Lyg aikštė. Perimetras, apibrėžiantis santykį tarp vienumo ir dualumo. Šioje erdvėje du kūnai sukasi plačiais arba siaurais ratais – tarsi fiziniu sūkuriu, matuojamu centripetinės ir išcentrinės jėgos, ieškančiu centro šioms nedalomoms hendiadijėms, bet kartu ir kitokios formos, galinčios užpildyti visą erdvę.
Šokis čia slypi ne tik judesyje ar gestuose – rankose, kurios griebia ar grasina, – bet ir (galbūt net svarbiausia) akyse ir žvilgsniuose, tikrojoje neišnarpliojamos įtampos jungtyje, kuri siekia dualumą sujungti į monadą. Kaip neutronai atome, kaip atomai molekulėje, galiausiai – kaip dvi širdys santykyje.
Tai, ką matome, iš tiesų yra dvikova ir kartu – piršlybos, cheminė epifanija arba alcheminis eksperimentas: hegelinės filosofijos tezės ir antitezės susitikimas, kviečiantis žiūrovus patirti scenoje vykstančią materialių ir dvasinių elementų sintezę. Du atlikėjai yra du ir kartu – vienas. Vienas, padalytas į du, arba vienas, sudarytas iš dviejų jungties. Ir du, tampantys vienu, arba du vieniai, kurie susiduria, traukia vienas kitą, atstumia.
Tačiau „Vienudu“ visų pirma kalba apie vyriškumą – jo fenomenologiją, elgesio modelius ir ritualus, ambivalenciją ir prieštaras, kurios pasireiškia draugystės, brolybės, kamaradystės, maskuliniškumo, fizinio susidūrimo, konflikto, įžeidimo, liguisto potraukio, pulsuojančios ir neigiamos (homo)seksualumo įtampos bei moteriškumo vyriškume dinamikoje.
Beveik traktatas apie vyrą stereotipų krizės epochoje, taigi, savotiški „meilės dialogo fragmentai“, kurie visų pirma yra individualaus „aš“ susigrąžinimas per veidrodinį kito atpažinimą: tas kitas yra paties savęs atspindys ir kartu papildantis „kitas“. Gudaitė, Žakevičius ir Šaltenis efektyviai ir giliai išplėtoja bei valdo konceptualiai sudėtingos, tačiau skubios ir aktualios temos sudėtingumą, tuo pačiu metu kurdami įtaigų ir emociškai paveikų spektaklį, kuriame kūno kalbos pasirinkimas, regis, atspindi pačią dvigubos vienybės koncepciją.
Iš tiesų, „Vienudu“ remiasi šokiu, kuris (pasitelkiant galingą konceptualią intuiciją) sujungia Baltijos šalies etninio ir liaudies šokio šaknis su pasauline, bet taip pat populiaria breiko estetika, pereidamas per šiuolaikinio šokio discipliną. Kitaip tariant, ta pati dialektika tarp savęs ir kito, kuri veda prie dviejų figūrų susiliejimo į vyrišką singuliarumą, yra pasakojama per liaudies šokio ir breiko dialogą. Tobulai subalansuotą (kartais su subtiliomis užuominomis, be lipnaus įkyrumo ar demonstratyvumo, o veikiau – preciziškai sukalibruotoje), kad galiausiai išsilietų į vientisą šokio srautą, kuris perkuria choreografinę kalbą.
„Po saule“ – vieno metro visata
Retai pasitaiko spektaklis, toks paprastas ir minimalistinis, bet kartu toks sudėtingas savo sluoksniais ir interpretacijomis, kaip Oksanos Griaznovos kūrinys. Viso pasirodymo metu ji be perstojo juda ant kvadratinės, vieno metro platformos, po lempute, lydima intensyvios, pulsuojančios muzikos. Viskas. Ar tikrai viskas?
„Po saule“ – tai spektaklis apie erdvę. Ši erdvė – tai platforma, kuri riboja galimybes, o jos kraštai tampa neperžengiama riba. Atlikėja ant jos stovi tarsi neoklasicistinė Artemidės ar nimfos statula, netikėtai atgyjanti ir besistengianti judėti ar ištrūkti, tačiau šiuos impulsus slopina platforma, prie kurios ji tarsi prikaustyta nenugalimos traukos jėgos.
Tai subtiliai politiškas veiksmas: suvaržymas, uždarymas, negalėjimas peržengti ribų ir sienų tampa vis aktualesniu geopolitinės kasdienybės atspindžiu. Nuolatinis atlikėjos judėjimas (fizikoje vadinamas „revoliucija“, tačiau kartu turintis ir politinę reikšmę) čia virsta paklusimu geometrinėms erdvės taisyklėms, atspindinčiu neperprantamą aukštesnįjį dėsnį.
Šis judėjimas primena besikartojantį ciklą, kuris nuolat nutrūksta ir vėl prasideda iš naujo: rankos ima skleistis, ritmas intensyvėja, o judesys įgauna besisukančių dervišų dinamiką, kur revoliucija tampa sūkuriu, kur fizika ir metafizika randa pusiausvyrą – o gal, Oksanos atveju, veikiau nepusiausvyrą, kaip rodo pasikartojantys svyravimai, suteikiantys šiam fiziniam, kone gimnastikos treniruotę primenančiam veiksmui, ryškesnį choreografinį atspalvį. Ir tuomet viskas, nepaisant savo vienodumo, įgauna daugybę pavidalų: vaikiško žaidimo, savo uodegą besivejančio šuns, vilkelio, robotinio mechanizmo, centrifugos, užuominos į piruetą, tuščio sukimosi, gyvos muzikos dėžutės…
Spektaklio pavadinimas suteikia objektyvią nuorodą: atlikėja yra „po saule“, kuri yra lemputė, kabanti mažiau nei metro atstumu virš Oksanos galvos, po kuria ji brėžia savo orbitą palei platformos kraštus. „Po saule“ taip pat yra spektaklis apie laiką, primenantis mūsų sistemos žvaigždės funkciją, kuri suteikia chronologinį ir astronominį matą. Laikas nėra tik veiksmo tėkmė, bet ir atlikėjos revoliucija (tiek fizine, tiek konceptualia prasme) aplink saulę-lemputę: pirmoje dalyje prieš laikrodžio rodyklę, antroje – pagal laikrodžio rodyklę (tarsi judant pirmyn ir atgal per laiką). Taip atlikėja tampa Žemės alegorija, besisukančia cikliškai, tačiau kreivai ir netiksliai: ratai virsta kvadratais, o paskui – įvairių krypčių ir dydžių geometriniais ir antigeometriniais pjūviais aplink žvaigždę-lemputę, kuri stebi iš viršaus ir skleidžia šviesą.
Prožektorių šviesos apšviečia visą aplinką platformai esant centre, o publikai – aplinkui. Beveik viso spektaklio metu šviesos apšviečia pasaulį aplink Saulės-Žemės porą, tarsi publika būtų dar viena šios sistemos orbita – galaktika, kurioje kiekvienas elementas stebi tą Saulę ir tą Žemę kaip visatos centrus. Tačiau pabaigoje šviesos silpsta, kol visai išnyksta, palikdamos tik lemputės šviesą, kurią atlikėja (beveik visą laiką ignoravusi) pliaukšteli, priversdama ją smarkiai svyruoti, sklaidant šviesos blyksnius ir atveriant tamsos bedugnes toje beformėje visatoje, kurioje esame mes, žiūrovai, vis dar nepaaiškinamai stebintys visiškai išbalansuotą ir pakrikusį centrą. Po saule kosmosas virsta chaosu, o šviesa atskleidžia tamsą.
„Vienudu“: idėjos, koncepcijos autorė: Airida Gudaitė; choreografija: Laurynas Žakevičius, Rokas Šaltenis, Airida Gudaitė; atlikėjai: Laurynas Žakevičius, Rokas Šaltenis; muzika: Agnés M, Marta Finkelštein; šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas; šviesų operatorius Edgaras Varkulevičius; kostiumų dailininkė Rūta Kyguolytė; kostiumų dailininkės asistentė Asami Imanishi; prodiuseris Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“. Pasaulinė premjera: Nicos Dailės muziejus, „Lietuvos sezonas Prancūzijoje“, Nicoje, 2024 m. spalio 6 d.
„Po saule“: idėja, choreografija ir atlikimas Oksana Griaznova; dramaturgija Liza Baliasnaja; muzika Arūnas Periokas; šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis; kostiumų ir scenografijos dailininkė Morta Nakaitė; prodiuseris: „Be kompanijos“. Pasaulinė premjera: Vilnius, 2025 m. rugpjūtis.
Spektakliai matyti „Teatri di Vita“ festivalyje „Lietuvos širdis“ Bolonijoje, Italijoje. Festivalis – „Lietuvos kultūra Italijoje 2025–2026“ programos dalis, kurią organizuoja Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje. Nacionalinės premjeros įvyko 2026 m. gegužės 7–8 d.
Stefano Casi yra italų teatro kritikas, „Teatri di Vita“ meno vadovas, dramaturgas ir eseistas, daugiausia dirbantis šiuolaikinio teatro ir performanso srityje.
