Kai teatras nebebando „paaiškinti“ vaikui
- prieš 5 minutes
- 7 min. skaitymo
Refleksijos iš Islandijos ir Suomijos teatro festivalių vaikams ir jaunimui.
Ieva Jackevičiūtė
Kas šiandien vyksta Šiaurės šalių teatre vaikams? Kodėl Islandijoje, Švedijoje, Norvegijoje ar Suomijoje vis dažniau matome spektaklius be aiškaus siužeto, instaliacines formas, sensorines patirtis kūdikiams, teatrą, paremtą kūno kalba, žaidimu ir buvimu procese? Ir ką kelionės po tarptautinius festivalius leidžia suprasti apie mūsų pačių teatrą vaikams?
Šis tekstas nėra teatrologinė analizė ar festivalių kronika. Greičiau kūrėjos dienoraštis ir bandymas reflektuoti matytus spektaklius, auditorijas, kultūrinius skirtumus bei klausimus, kurie vis grįžta stebint teatrą vaikams svetur. Norisi kalbėti apie pasitikėjimą vaiku kaip žiūrovu, apie interaktyvumą, kuris tampa ne vien žaidimo forma, bet gyvu santykiu tarp scenos ir auditorijos. Apie teatrą, kuris vis dažniau kuriamas ne tik kaip istorijos pasakojimas, bet kaip viso kūno patirtis – jautri, atvira ir kviečianti būti čia ir dabar.
Keliaudama po Šiaurės šalių teatro festivalius, vis dažniau pagaunu save stebinčią ne tik pačius spektaklius, bet ir platesnį kontekstą, kuriame jie gimsta. Ima rūpėti ne vien tai, kas vyksta scenoje, bet ir kaip organizuojami festivaliai, kokiose erdvėse rodomi darbai, kaip į teatrą ateina vaikai, pedagogai ir šeimos, kokį santykį su kultūra formuoja pati valstybė. Tokiose kelionėse man, kaip režisierei, svarbiausia ne įvertinti matytus spektaklius, o bandyti suprasti, kur šiandien juda teatras vaikams ir jaunimui, kokių naujų formų atsiranda ir kokioje vietoje šiame platesniame kontekste esame mes, Lietuvos kūrėjai.
Lietuvoje teatras, skirtas jaunam žiūrovui, dar gana dažnai atsiduria tarp dviejų kraštutinumų, kai iš jo tikimasi arba aiškios edukacinės funkcijos, arba lengvos pramogos. Išvykęs į festivalius labai aiškiai pamatai, kaip skirtingai gali būti suvokiamas pats vaikas kaip žiūrovas. Jis yra ne auditorija, kurią reikia nuolat linksminti, mokyti ar užimti, bet lygiavertis meninės patirties dalyvis, gebantis priimti tylą, abstrakciją, lėtą tempą ar neapibrėžtumą.
Per pastaruosius mėnesius pavyko apsilankyti dviejuose tarptautiniuose Šiaurės šalių teatro vaikams ir jaunimui festivaliuose – UNGI Islandijoje ir „Bravo!“ Suomijoje. Abu jie tapo ne tik galimybe pamatyti skirtingų šalių kūrėjų darbus, bet ir proga iš arčiau stebėti, kaip šiandien formuojasi platesnė teatro vaikams kultūra Skandinavijoje. Tiek UNGI, tiek „Bravo!“ labai aiškiai parodė, kad festivaliai vaikams nebėra vien spektaklių rodymo platforma. Greta pasirodymų čia vyksta profesinės diskusijos, dirbtuvės, jaunimo programos, edukatorių susitikimai ir kūrybinės laboratorijos. Labai aiškiai justi, kad teatras suvokiamas ne kaip atskiras renginys, o kaip gyvas kultūrinis procesas, kuriame vienodai svarbūs kūrėjai, auditorija ir jų tarpusavio santykis.
Islandijos UNGI festivalyje labai pabrėžiamas bendruomeniškumo jausmas. Buvo juntama gyva storytelling’o tradicija, mažos formos, kamerinės erdvės ir itin didelis dėmesys santykiui su auditorija. Aiškiai buvo galima pajusti, kad teatras čia – natūrali miesto kultūrinio gyvenimo dalis. Svarbu pasirodė ir tai, kad visi UNGI festivalio renginiai buvo nemokami. Toks modelis rodo Šiaurės šalių požiūrį į vaikų kultūrą – teatras suvokiamas kaip viešoji gėrybė, prieinama kiekvienam vaikui. Festivalio programoje ryškiai atsiskleidė svarbi Šiaurės šalių teatro kryptis – teatras vaikams čia dažnai kuriamas ne kaip aiškios istorijos pasakojimas, o kaip patirtis, paremta pojūčiu, buvimu, santykiu su erdve, garsu ir kūnu.
Vienas ryškiausią įspūdį padariusių festivalio darbų buvo spektaklis „The Knots“ (Liuksemburgas, „Kopla bunz company“), skirtas vaikams nuo 8 mėnesių iki 3 metų. Tai muzikinė instaliacija, kurioje pagrindiniais scenos elementais tampa virvių mazgai, kabančios struktūros, garsas ir erdvinis judėjimas. Tačiau šį darbą sunku pavadinti vien spektakliu. Atrodė, kad vienu metu tai buvo ir instaliacija, ir gyvas džiazo koncertas, ir labai jautrus susitikimas su mažųjų auditorija. Labiausiai žavėjo profesionalių muzikantų gebėjimas natūraliai bendrauti su vaikais. Jie nebijojo leisti mažiesiems priartėti prie instrumentų, juos paliesti, tyrinėti garsą, būti šalia muzikos kūrimo proceso. Tuo pačiu metu atlikėjai neprarado muzikinės koncentracijos ir labai lengvai išlaikė ryšį tiek su vaikais, tiek su tėvais. Nebuvo griežtos ribos tarp scenos ir auditorijos. Visa erdvė veikė kaip gyvas organizmas, kuriame muzika, judesys ir vaikų reakcijos nuolat keitė viena kitą.
Visai kitokį santykį su auditorija kūrė spektaklis „Blown Away“ (kūrėjai ir atlikėjai Nikulás Hansen Daðason ir Jón Örn Hannesson, Islandija), skirtas pradinukams. Tai fizinio teatro spektaklis, paremtas nuolatiniu taisyklių griovimu. Jis komiškas, energingas, kupinas fiziškumo, humoro ir greitai kintančio ritmo. Nors atlikėjai tiesiogiai su publika nebendravo, išlaikė ketvirtąją sieną, jų energija naikino ribą tarp scenos ir žiūrovų. Po spektaklio teko pabendrauti su kūrėjais ir sužinoti, kad šis darbas gimė vien iš jų pačių iniciatyvos kurti vaikams, neturint jokios finansinės paramos. Nustebino, kad net šalyse, kuriose teatras vaikams atrodo itin išplėtotas, kūrėjai vis dar patiria finansavimo trūkumą ir dažnai kuria iš asmeninio poreikio bei iniciatyvos. Stebint šį spektaklį vis grįždavo mintis, kad labai norėtųsi tokį darbą parodyti ir Lietuvos vaikų auditorijai. Galbūt ateityje tai pavyks įgyvendinti per „No Shoes“ teatro festivalį „Kiemas“ Biržuose.
Dar kitokį įspūdį padarė Lietuvos šokio teatro „Dansema“ spektaklis „Neregėtas pasaulis“ (rež. Birutė Banevičiūtė), skirtas 1–6 metų neregiams ir silpnaregiams vaikams. Tai subtilus, sukauptos energijos darbas, veikiantis jautria atmosfera, ritmu ir santykiu su auditorija. Vizualiai spektaklis atrodė itin estetiškas ir preciziškas. Šokėjos Agnė Ramanauskaitė ir Giedrė Subotinaitė kūrė ramią, į buvimą kartu koncentruotą atmosferą. Buvo smagu matyti, kad Lietuvai tarptautiniuose festivaliuose atstovauja tokie subtilūs darbai.
Suomijoje vykęs „Bravo!“ festivalis atsiskleidė dar kita kryptimi. Islandijoje buvo stipriai juntamas kamerinis santykis su auditorija, o Suomijos programoje dominavo tarpdiscipliniškumas bei šiuolaikinės performatyvios formos. Pats festivalio modelis parodė kitokį santykį su auditorija – spektakliai nėra uždaromi vienoje institucijoje ar centriniame festivalio taške, bet keliauja po miestą, skirtingus rajonus, kultūros centrus, bibliotekas ir mokyklas. Toks modelis ne tik didina prieinamumą, bet ir leidžia teatrui tapti natūralia miesto gyvenimo dalimi.
Šis festivalis mums ypatingas dar ir tuo, kad jame rodėme savo „No Shoes“ teatro spektaklį pradinukams „Kuris kurį“ (rež. Ieva Jackevičiūtė). Spektaklį suvaidinome keletą kartų skirtingose Helsinkio miesto erdvėse. Buvo labai įdomu stebėti, kaip keičiasi jo santykis su auditorija ir pačia erdve. Nors „Kuris kurį“ yra šokio spektaklis, jame daug interaktyvių vietų ir tiesioginio santykio su vaikais. Prieš rodymus buvo neramu, kaip vaikai priims spektaklį, kuriame pagrindinė kalba yra ne tekstas, o judesys. Tačiau ši patirtis dar kartą priminė, kad kūno kalba ir humoras yra universalūs. Aktoriai Raimondas Klezys ir Sebastiano Geronimo scenoje labai greitai sukuria aiškias žaidimo taisykles, kurias vaikai natūraliai priima ir į jas įsitraukia. Jų kuriama energija yra tiesiogiai mezganti ryšį, paremta humoru, greita reakcija ir provokuojančiu kvietimu žiūrovui tapti proceso dalimi. Vaikai drąsiai neria į siūlomas veiklas, o norinčių dalyvauti visada daugiau nei pasirenkančių likti stebėtojais. Buvo įdomu pamatyti, kaip humoras ir kvietimas žaisti, kartu įsitraukiant į sceninio veiksmo kūrimą, identiškai veikia skirtingose šalyse.
Ši patirtis dar kartą primena, kad nėra vienos teisingos teorijos, kaip kurti spektaklius, skirtus jaunajai auditorijai. Veikimo būdų gali būti labai daug. Svarbiausia yra pagarba žiūrovui, jo amžiaus tarpsnio pažinimas ir jautrus meninės raiškos santykio su auditorija suvokimas. Gal būtent todėl tokie festivaliai ir yra svarbūs. Jie leidžia pamatyti, kad tam tikri teatro principai peržengia kalbos ribas. Stiprų įspūdį Suomijoje padarė ir pati vaikų kultūra teatre. Vaikai ramiai ateidavo į sales, susėsdavo į savo vietas, spektaklio metu išlikdavo dėmesingi ir įsitraukę. Buvo įdomu stebėti, kaip natūraliai jie priima teatro taisykles ir kaip anksti formuojamas santykis su kultūra bei mokomasi būti žiūrovu.
Vienas fiziškai stipriausių „Bravo!“ festivalio darbų buvo „Hein Co: Uventa“ (rež. Antero Hein, Norvegija), skirtas žiūrovams nuo 8 metų. Tai intensyvus spektaklis, siejantis parkūrą, šokį, vaizdo projekcijas ir elektroninę muziką. Du atlikėjai nuolat balansavo ant metalinių konstrukcijų, kopė, krito, laikė vienas kitą ir kūrė nuolatinės rizikos pojūtį. Labiausiai veikė ne technologijos ar vizualumas, o pats kūnas, jo santykis su pavojumi, gravitacija ir nuovargiu. Nors spektaklyje beveik nebuvo tradicinio pasakojimo, vaikų auditorija į jį reagavo labai koncentruotai. Tai dar kartą priminė, kad jaunam žiūrovui nebūtina visko paaiškinti žodžiais, jei scenoje yra tikra energija ir aiškus fizinis veikimas.
Visai kitokį santykį su žiūrovu kūrė spektaklis „What is that?“ (rež. Thomas Eisenhardt ir Kamilla Wargo Brekling, Danija), skirtas 0,5–5 metų vaikams. Tai jautri, lėta, tyrinėjimu paremta šokio patirtis, kai atlikėjai judesiu, garsu ir santykiu su daiktais skatino nuolatinį smalsumą. Spektaklyje nebuvo aiškios istorijos, visas dėmesys sutelktas į atradimo procesą ir vaiko gebėjimą stebėti net mažiausią detalę. Buvo žavu matyti, kaip kūrėjai pasitiki lėtu tempu ir paprastu veiksmu. Spektaklis priminė posakį „mažiau yra daugiau“. Atrodė, kad atlikėjai sąmoningai leidžia vaikui būti stebėtoju, tyrinėtoju, nereikalaudami nuolatinės reakcijos ar aktyvaus įsitraukimo. Toks santykis su mažuoju žiūrovu Šiaurės šalių darbuose pasikartojo ne kartą.
Stebėdama visus šiuos darbus vis grįždavau prie minčių apie Lietuvos teatrą ir savo pačios kūrybą. Jau kurį laiką jaučiu norą ieškoti formų, kurios išeitų už tradicinio spektaklio ribų, mažiau remtųsi aiškiu siužetu ar dramaturgine kulminacija, o labiau veiktų kaip patirtis, atmosfera, santykis su erdve, garsu ar pačiu žiūrovu. Šiaurės šalių festivaliuose buvo labai aiškiai juntama, kad tokios formos jau tapusios natūralia teatro vaikams dalimi. Žiūrovui nereikia visko paaiškinti ar nuvesti iki vieno aiškaus atsakymo. Pakanka pasiūlyti erdvę patirti, stebėti, būti procese.
Lietuvoje teatras vaikams dažnai vis dar siejamas su istorijos pasakojimu, aiškiais personažais ar edukaciniu tikslu. Tačiau stebint festivalius nesinori sakyti, kad vienas modelis yra pažangesnis už kitą. Greičiau labai aiškiai pajunti, kad tam tikroms teatro formoms reikia užaugintos auditorijos ir laiko. Turime nuosekliai auginti žiūrėjimo kultūrą, pasitikėjimą vaiku kaip žiūrovu ir suteikti kuo daugiau progų jam patirti teatrą ne vien per tekstą ar aiškiai išdėstytą istoriją.
Kartu šios kelionės labai aiškiai parodė, kad Lietuvos kūrėjai jau dabar kuria stiprius, jautrius ir tarptautiniame kontekste visiškai lygiaverčius darbus. Galbūt šiandien svarbiausia ne bandyti vytis užsienio tendencijas, o stebėti, reflektuoti ir toliau ieškoti savo pačių kalbos. Tokios kelionės po festivalius reikalingos ne tik todėl, kad leidžia pamatyti kitų kūrybą, bet ir todėl, kad padeda geriau suprasti, kur šiandien esame patys. Kartu jos primena, kaip svarbu kūrėjams susitikti, kalbėtis, eiti į kolegų spektaklius, dalintis įžvalgomis ir augti bendruomenėje. Būtent toks atvirumas stipriai jaučiamas visuose festivaliuose. Norėtųsi, kad jo vis daugiau rastųsi ir mūsų šalyje. Daugybė vaikų Lietuvoje vis dar nėra matę nė vieno profesionalaus spektaklio, todėl šiandien svarbiausia ne užsidaryti savo kūrybos lauke, o visiems kartu auginti žiūrovą, jo santykį su kultūra ir mūsų pačių drąsą nebijoti eksperimentuoti, klysti ir augti drauge su savo auditorija.
