“Kokio dydžio išties yra žmogus?” - apie rezidenciją Baisogaloje dalinasi Povilas ir Dominyka Jurgaičiai

Birželio 1 - 5 d. Baisogalos kultūros centre rezidavo šokio menininkai Povilas Jurgaitis ir Dominyka Markevičiūtė-Jurgaitienė. Kūrybinių ieškojimų metu jie pasinėrė į akiai nematomą mikropasaulį, siekdami jo dėsnius ir judėjimą perkelti į šiuolaikinio šokio kalbą. Rezidencijos dienomis menininkai taip pat vedė judesio užsiėmimus vietos senjorams, o paskutinę dieną su jais pasidalino savo kūrybiniais atradimais.

Menininkai dalinasi apie tyrimo temą:

“Mikroskopiniu lygmeniu žmogaus kūne vyksta įdomių judėjimo procesų, kurie akiai nematomi, tačiau turi didelės įtakos žmogaus gyvybei. Esame apgaubti gausybės mikroorganizmų, kuriems tuo pačiu esame ir namai. Neretai ši “nematomybė” formuoja žmogaus kūno vidinės terpės pusiausvyrą, nuo kurios priklauso ląstelių sveikata, fizinis pajėgumas, kasdienė nuotaika, net pasirinkimai.

O pažvelgus iš aukštai, ši “nematomybė” primena ir mus, žmonių visuomenę - bėgančią, klumpančią, jaučiančią, bendraujančią. Iš toli atrodome lyg mažos, virpančios dalelės, sudarančios vientisą kūną. Šioje analogijoje atpažįstame tą patį “tvarkingą chaosą”, kaip ir mikropasaulyje. Svarbu ir tai, kad vienaląsčiai kaip ir žmonės, yra “mąstantys” organizmai. Kiekvienas užprogramuotas unikaliam tikslui, lyg turėdami sąmonę juda reaguodami į besikeičiančią aplinką - visai kaip žmonės.

Esame taip stipriai susieti su mikroorganizmais, kad be šios sąveikos būtų neįmanoma gyvybei tekėti. Arba, kaip tik, jų poveikis lemtų sąlygas, kuriose gyvybė sustotų tekėjusi. Įdomu, kad žmogų, tokį kompleksišką organizmą, gali nepastebimai nugalėti pati mažiausia gyvybės forma. Tai kviečia susimąstyti: kokio dydžio išties yra žmogus? Paradoksalu, jog tai yra gyvybės ir mirties klausimas, bet apie mumyse gyvenančius mikroorganizmus mąstyti nėra būtina, viskas vyksta lyg “savaime”, slaptai.”

Siekdami labiau pažinti, koks unikalus ir kompleksiškas kūrinys yra žmogaus kūnas ir jame vykstantys “slaptieji” reiškiniai, kūrybinių paieškų metu menininkai nerė į mikroskopinį pasaulį ir siekė paversti jį matomu - tyrinėti ląstelių apykaitą, sąveiką bei mikroorganizmų judėjimą. Kūrėjus sužavėjo mažųjų kūnelių formos, platus judesių žodynas ir judėjimo įvairovė - vienu metu vyksta ir drebėjimas, ir tįsimas, ir keliavimas, ir dalijimasis, ir apykaita. Rezidencijos laikotarpiu jie ieškojo būdų, kaip atskleisti ir įkūnyti šį kompleksišką ir nematomą mikropasaulį per kūno judesį bei kitas menines priemones - šviesą, garsą, spalvas, medžiagas, tekstą.

Vienu iš pagrindinių rezidencijos atradimų tapo būtent darbas su Baisogalos senjorų bendruomene. Kūrėjai pastebėjo, kad ląstelių vaizdinys kaip kūrybinė šokio ir judėjimo priemonė šiai amžiaus grupei buvo ypač aktuali, artima ir emociškai paveiki. Kadangi mikropasaulio tyrimas tiesiogiai liečia senėjimo bei kūno sveikatos temas, senjorai giliai įsitraukė į siūlomas praktikas. Šis glaudus ryšys su vietos bendruomene menininkams atvėrė naują perspektyvą: nors šiandien kūrėjai dar tiksliai nežino, kokią galutinę formą įgis šis projektas, po rezidencijos Baisogaloje Povilas ir Dominyka svarsto apie tolimesnį darbą su senjorų grupe.