Lietuvos šiuolaikinio šokio tyrimai tarptautiniame kontekste: kas domina kūrėjus? dr. Birutė Banevičiūtė

Ką šiandien tyrinėja šiuolaikinio šokio kūrėjai Lietuvoje ir užsienyje? Toks klausimas man kilo dalyvaujant Šiaurės šokio tyrimų forumo (Nordic forum for dance research – NOFOD) konferencijoje, vykusioje Reikjavike Islandijoje šių metų birželio 23-26 d., kur pristačiau mūsų su kolege, šokėja ir choreografe Giedre Subotinaite parengtą pranešimą „Įtraukus šokis vaikams su negalia: demokratinis požiūris ir pasikeitusių galių iššūkiai“ (Inclusive dance for children with disability: democratic approach and challenges of shifted powers). Dėka Lietuvos kultūros tarybos paskirtos mobilumo stipendijos galėjau ne tik supažindinti užsienio kolegas su mūsų tyrimais, bet ir susipažinti su naujausiomis pasaulinėmis šokio tyrimų tendencijomis, kurias pristatė šokio kūrėjai iš 15 šalių. Dauguma pranešėjų buvo iš Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Islandijos ir Danijos, tačiau nemažai tyrėjų atvyko ir iš kitų Europos šalių – Vokietijos, Portugalijos, Serbijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, o taip pat ir Latvijos, Estijos ir, žinoma, Lietuvos. Šį kartą lietuvių pranešėjų buvo smagi grupelė, priešingai nei 2015 metais, kai dalyvavau šioje konferencijoje ir buvau vienintelė mūsų šalies atstovė. Šiais metais buvo džiugu būti drauge su Indre Gin (Ginkevičiūtė) ir Viliumi Dranseika, kurių patyriminė paskaita atidarė renginį, bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso doktorante, choreografe ir šokėja Inga Kuznecova, kuri dalijosi savo meninio tyrimo rezultatais ir pristatė pranešimą „Kito pasaulio kūnas arba neriant į bedugnę“ (Other world body or diving into abyss). Dėl Ingos itin džiaugiuosi, nes kartu su Mantautu Krukausku esu jos tiriamojo darbo vadovė. Konferencijos tarptautinį kontekstą išplėtė ir kolegų iš gan tolimų šalių – JAV, Brazilijos, Indijos dalyvavimas.

Nuo 1990 metų kas antrus metus vis kitoje Europos Šiaurės regiono šalyje vykstančios, o šiemet jau septynioliktą kartą organizuojamos konferencijos tema „Centras ir periferija: šokis, tapatybė ir vietos politika“ (Centre & Periphery: Dance, Identity & the Politics of Place) kvietė svarstyti šokį iš gan plačių perspektyvų. Konferencijos programą sudarė 30 sesijų, 75 pranešimai, seminarai ir praktiniai užsiėmimai, kuriuos pristatė daugiau nei 120 pranešėjų. Esant tokiai gausai pasiūlymų buvo gan sunku išsirinkti, kurio pranešimo klausytis, ypač, kai vienu metu vyko trys paralelinės sesijos su vienodai įdomiais ir aktualiais pristatymais. Dažnu atveju rinkausi daugelį metų pažįstamų šokio kūrėjų pranešimus, domėdamasi jų pastarojo laiko meniniais interesais ir tyrimais. Nuo 2008 metų pažįstamas tyrėjas iš Norvegijos Per Roar, kurį tais metais sutikau Šiaurės ir Baltijos šalių šokio informacijos centrų organizuotame kedja projekte, pristatė savo tyrimą apie šiuolaikinio šokio kūrėjų akademinio rengimo Norvegijoje iššūkius ir naujus mokymo metodus, susijusius su vietos, kurioje vyksta choreografijos kūrimo mokymasis, kontekstu. Kita nuo kedjos laikų pažįstama menininkė iš Danijos Kamma Siegumfeldt dalinosi savo patirtimi rengiant Danijos šiuolaikinio šokio istorijos vaizdo medžiagos archyvą, siekdama užfiksuoti Danijos šiuolaikinio šokio pradininkų darbus ir interviu, kol dar jie gyvi. Apie šokio, archyvų ir ekranų (screen) problemas kalbėjo ne vienas pranešėjas, šia tema dar buvo bent šeši pranešimai iš Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Islandijos, Indijos.

Žinoma, domino ir konferencijos pagrindiniai (keynote) pranešėjai, viena iš kurių Islandijos choreografė Lovisa Osk Gunnarsdottir savo spektaklį „When the bleeding stops“ rodė ir Lietuvoje 2025 metais Naujojo Baltijos šokio festivalio programoje. Savo pristatyme ji ir analizavo spektaklio kūrimo procesą, iššūkius bei transformacijas, susijusias su išsiplėtusia meninės idėjos interpretavimo geografija, apimančia daugiau nei trisdešimt miestų įvairiose pasaulio šalyse. Uždarymo sesijos pagrindinis pranešėjas profesorius Saul Garcia lopez, žinomas kaip La Saula, pristatė performatyvią paskaitą, gan aštriai analizuojančią kolonizuotos šalies juodaodžio queer žmogaus patirtį, susijusią su kūrybiniu, meniniu įsitvirtinimu Eurocentristiniame šokio pasaulyje. Ši paskaita sukėlė gan prieštaringų jausmų, nes, viena vertus, mane kaip europietę baltaodę heteroseksualią moterį lyg ir vertė pasijusti kalta ne tik dėl šio kūrėjo, bet ir kitų, turinčių panašias patirtis, kūrėjų skausmingų išgyvenimų. Kita vertus, atvėrė suvokimą, kokie mes, Europoje kuriantys europiečiai, iš tikrųjų esame privilegijuoti, dažnai turėdami tik finansinius spektaklių kūrimo ar rodymų vietų iššūkius. Žinoma, remiuosi savo patirtimi, tad galbūt vertėtų atlikti kokį tyrimą ir pasiaiškinti, ar Lietuvos šokio kūrėjai, siekdami įsitvirtinti profesinėje srityje, susiduria su etninio, socialinio ar lyties priklausomumo iššūkiais. 

Bendrai konferencijoje pavyko išklausyti 12 pranešimų, kurių temų įvairovė svyravo nuo šokio ir edukacijos, šokio ir negalios iki šokio ir kolonializmo politikos, šokio ir fašizmo ryšių. Jų kontekste bandžiau suvokti, kokius tyrimus atlieka ir kuo domisi Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjai. Daugiausia rėmiausi Lietuvos ir muzikos ir teatro akademijos meno doktorantų tyrimais, nes domino ne teatrologų (nenuneigiant jų tyrimų vertės), o kūrėjų atliekami tyrimai, nes konferencijoje didžioji dauguma pranešėjų buvo būtent kūrėjai. Išanalizavus LMTA viešus duomenis susidėliojo toks gan įvairiaspalvis šokio tyrimų paveikslas. 2025 m. meno doktorantūros tyrimą tema „Choreografijos ir ekrano sąveikos“ apsigynė choreografė ir šokėja Greta Grinevičiūtė (vadovai dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Andrius Katinas). Šiuo metu meno doktorantūroje šokio tyrimus vykdo dar keli šokio meno kūrėjai: Inga Kuznecova, ieškanti šiuolaikinio šokio ir kosmoso ervdėlaikinės tvarkos paralelių (vadovai dr. Birutė Banevičiūtė, Mantautas Krukauskas), Airida Gudaitė-Žakevičienė, tyrinėjanti urbanistinį šokį ir jo transformacijas miesto, medijų ir scenos kontekstuose (vadovai dr. Jekaterina Lavrinec, Andrius Katinas), Vytis Jankauskas, analizuojantis šokį antropoceno epochoje (vadovai dr. Audronė Žukauskaitė, Andrius Katinas), Indrė Puišytė-Šidlauskienė, besiaiškinanti interaktyvaus patyrimo psichologinių efektų panaudą šiuolaikinio šokio teatre (vadovės dr. Gabrielė Labanauskaitė, Renata Valčik). Doktorantūros studijas 2025 m. pradėjusios dar dvi choreografės siūlo atkreipti dėmesį į nemažiau aktualius klausimus. Ekstremalių šokio pasirodymų kūrėja Erika Vizbaraitė-Vaičiulienė gilinasi į performatyviosios apnėjos kaip raiškos priemonės galimybes performanso mene (vadovai dr. Ramunė Balevičiūtė, Julijonas Urbonas). O jaunosios kartos šokio menininkė Vaiva Paukštė tiria humoro kaip šiuolaikinio šokio kūrybinės strategijos ypatumus per kūrėjo triksterio perspektyvą (vadovės dr. Olga Lapina, dr. Birutė Banevičiūtė). Su dauguma iš šių tyrimų esu susipažinusi gan artimai, tad drįsčiau teigti, kad jie respektabiliai galėtų būti pristatomi užsienio konferencijose, nes yra ir aktualūs, ir prasmingi lyginant su užsienio kūrėjų tyrimais. Minėtos tyrimų temos mane žavi analizuojamų šokio reiškinių įvairove ir žada įdomius rezultatus, tikėtina, prasmingai paveiksiančius Lietuvos šiuolaikinio šokio kultūros vystymąsi. Kokie gi tie rezultatai galėtų būti ir kaip jie galėtų paveikti šiuolaikinį šokį ar Lietuvos kultūrą apskritai? Skeptikui gali būti iš vis neaišku, kokią naudą paprastam žmogui ar šalies ekonomikai gali atnešti meno ir meniniai tyrimai. Manau, kad platesnis viešas pristatymas apie meno tyrimų naudą ir prasmę būtų itin aktualus šiais laikais, kai kultūra vis dar laikoma ne prioritetine valstybės saugumo ir vystymosi sritimi. 

Grįžtant prie mūsų su Giedre Subotinaite pranešimo „Įtraukus šokis vaikams su negalia: demokratinis požiūris ir pasikeitusių galių iššūkiai“, norisi pasidžiaugti dideliu užsienio kolegų susidomėjimu mūsų tyrimo tema ir ypač rezultatais, kuriuos pristatėme ir vaizdo įrašų forma. Savo tyrime analizavome mūsų 10 metų patirtį, kuriant šiuolaikinį šokį vaikams su negalia, kuri apima ir spektaklius, ir edukacijas. Nuo 2016 metų bendradarbiaudamos su Vilniaus Šilo ugdymo centru, kur mokosi vaikai su negalia ir neuroįvairove, Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija, šeimomis, auginančiomis vaikus su regėjimo negalia, sukūrėme savo metodiką, kuri remiasi pagrindiniais demokratijos principais: piliečių, t.y. vaikų žiūrovų ir vaikų šokėjų, dalyvavimu priimant sprendimus ir lygiateisiškumu, individo teisių ir išraiškos laisvės pripažinimu, daugumos valia ir kt. Mūsų jau daugelį metų puoselėjama vertybinė prieiga, grįsta pagarba vaiko teisei rinktis ir spręsti kaip dalyvauti, kaip suvokti ir kada išreikšti, turi du esminius aspektus. Viena vertus, atveria vaikams neribotas galimybes ugdytis kūrybiškai, kita vertus, mus, kaip kūrėjas, nuolat laiko improvizacinėje įtampoje, kai kiekvieną akimirką turi būti pasirengusi meniniams pokyčiams ir netikėtiems sprendimams spektaklio ar edukacijos metu. Tačiau ši nuolatinė įtampa nėra neigiamas dalykas, sakyčiau, atvirkščiai, yra lyg stebuklingas raktas, padedantis atverti vaikų su negalia kūrybines galias, sukurti abipusį pasitikėjimą ir surasti bendrus meninius sprendimus, kurie dažnu atveju atveda prie naujos estetikos scenoje. Tačiau niekada nesugriauna spektaklio, kad ir kaip dėl to kartais nuogąstauja tėvai ar mokytojai. Beje, artimųjų ir pedagogų dalyvavimas mūsų šokio edukacijose ir spektakliuose padeda sėkmingai laužyti stereotipinius požiūrius, kaip turėtų atrodyti šokis ar kitokie kūnai scenoje ir kaip į juos reaguoti, atsitraukiant nuo Antikinės grožio sampratos. 

Mūsų pranešimo pagrindinėms idėjoms itin pritarė kita mūsų sesijos pranešėja Julia Dind, turinti autizmo spektro požymių ir analizavusi, kaip jie padeda jai sukurti naujas Butoh šokio interpretacijas. Daug klausimų apie mūsų kūrybinius metodus sulaukėme iš sesijoje dalyvavusių kolegų iš Suomijos, Švedijos, Islandijos ir JAV. Nors konferencijoje buvo tik keletas pranešimų, susijusių su vaikų šokio edukacija, tačiau mūsų tyrimo rezultatai sudomino kolegas, kurie tiesiogiai neturi sąsajų su ugdymu, bet tyrinėja šokio ir negalios klausimus. Apibendrinant, norisi paskatinti kolegas šiuolaikinio šokio kūrėjus aktyviau pristatyti savo tyrimus tarptautinėje erdvėje ir atskleisti Lietuvos šiuolaikinio šokio tyrimų potencialą.