Ploti ar trenkti: politinis gestas scenoje. Interviu su Agniete Lisičkinaite apie šokio spektaklį CLAP & SLAP
- Dominykas Kugelevičius
- 09-19
- 3 min. skaitymo
Rugsėjo 27 d. 17:30 Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir šokio fakultete, „Sirenų“ festivalio lietuviškoje programoje, bus pristatytas spektaklis CLAP & SLAP. Tai bendras šokio menininkės Agnietės Lisičkinaitės (Lietuva) ir Igorio Shugalejevo (Baltarusija/Lenkija) darbas, tyrinėjantis sudėtingą įtampą tarp dviejų kaimyninių šalių, kuri dar labiau paaštrėjo po Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios 2022 m. vasario 24 d. Spektaklis jungia istorinius, politinius ir asmeninius kontekstus, o scenoje atsiveria dviejų menininkų dialogas – tarp baimės ir būtinybės veikti, tarp kolektyvinės ir individualios atsakomybės, tarp asmeninės tragedijos ir geopolitinės katastrofos. Agnietė Lisičkinaitė yra šokio menininkė ir choreografė, tarptautiniu mastu pripažinta dėl savo politiškai angažuotų kūrinių. Jos kūryba tyrinėja protesto kultūrą, laisvės paieškas ir kūną kaip politinę bei egzistencinę teritoriją.
Spektaklio epicentre – dialogas tarp jūsų asmeninių istorijų ir didesnių geopolitinių procesų. Kaip pavyko rasti balansą tarp asmeninės patirties ir politinės refleksijos?
Viso proceso metu riba tarp asmeniško ir visuomeniško buvo labai trapi. Aš pati nesu patyrusi represijų ir nežinau, ką reiškia būti politine pabėgėle. Tačiau dar būdama mamos pilve „dalyvavau“ jos protestuose už Lietuvos laisvę. Šią patirtį jaučiu kaip savotišką kraujo atmintį – pamatinę mano asmenybės dalį, nuolatinį poreikį daryti viską, kad Lietuva išliktų laisva. Labai myliu Igorį kaip žmogų ir gerbiu kaip kūrėją, bet kartu „atsitiktinai“ į Lietuvą įskrendantys Baltarusijos dronai trukdo mūsų santykiui būti vien tik žmogiškam. Tai nuolatinis balansavimas tarp žmogiškumo ir geopolitinės realybės.
Ar šis spektaklis tau pirmiausia yra meninė forma, ar labiau politinis gestas?
Man CLAP & SLAP yra meninė forma, leidžianti reflektuoti visuomeninius ir geopolitinius procesus. Tai nėra bandymas atkurti sudegintus tiltus tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Greičiau – bandymas kalbėti iš skirtingų barikadų pusių, užmegzti dialogą ten, kur už meno ribų jis atrodo neįmanomas. Tai meninis gestas, kuris tampa politiniu todėl, kad jis įmanomas tik scenoje.
Ar manai, kad auditorija Lietuvoje ir, tarkime, Vakarų Europoje šį kūrinį suprastų skirtingai?
Pilno spektaklio dar nesame rodę už Lietuvos ribų – pirmasis susitikimas su vakarų auditorija vyks š.m. spalio 11–12 d. tarptautiniame šokio festivalyje CODA Osle. Tačiau per beveik pusantrų metų trukusį kūrybinį procesą turėjome keturias rezidencijas skirtingose šalyse – Vokietijoje, Čekijoje, Danijoje ir Italijoje. Visur organizavome atviras repeticijas ir diskusijas, kurios aiškiai parodė skirtingas perspektyvas.
Vakaruose žiūrovams mūsų – Lietuvos ir Baltarusijos – santykis dažnai atrodo sunkiai suprantamas: jų probleminis laukas apsiriboja daugiausia Rusijos ir Ukrainos kontekstu. Jiems sunku įsivaizduoti, ką reiškia gyventi šalia karo ar bėgti nuo autoritarinio režimo. Lietuvoje, priešingai, girdėjome pastabų, kad spektaklis pernelyg tiesmukas – nes čia visi šią temą pažįsta iš vidaus. Su Igoriu stengėmės rasti balansą tarp šių dviejų realybių: perteikti tai, kas mums akivaizdu, bet kartu padaryti suprantama tiems, kuriems ši patirtis nėra tokia artima.
Jūs abu dirbate su „fiziškai išsekusiu kūnu“. Kaip tau atrodo, kodėl būtent kūnas yra tinkamiausia terpė kalbėti apie represijas, karą ir atsakomybę?
Kai prie mūsų proceso prisijungė konsultuojanti kūrinio režisierė Olga Lapina ir pamatė pirmąjį eskizą, ji labai taikliai pasakė: kai nebelieka žodžių, lieka kūnas. Spektaklyje naudojame ir tekstą, tačiau palaipsniui jis dingsta, kol galiausiai lieka tik plojimo ir trenkimo gestai. Mes plakame save ir vienas kitą – kaip simbolį viso vidinio chaoso, kurį nešamės dėl šios situacijos.
Ko tikiesi iš auditorijos – kad ji užduotų klausimų, atpažintų save, ar patirtų tam tikrą emocinį sukrėtimą?
Tikiuosi, kad ji plos (šypsosi). Ateikite į spektaklį ir suprasite, ką turiu omenyje. Taip pat tikiuosi, kad bent dalis žiūrovų permąstys, kur yra jų asmeninė riba tarp gyvybiškai svarbių politinių įsitikinimų ir žmogiškumo.
