Tarp kovos ir aistros – diskusija apie tapatybę premjeroje „Traces“

Dominykas Kugelevičius
08-04
4 min. skaitymo

Premjera „Traces“ – Ugnės Kavaliauskaitės, kaip choreografės, debiutas. Kurdama drauge su šiuolaikinio šokio šokėju Pauliumi Prieveliu, ji narsto tapatybės temas bei džiaugiasi išbandydama save naujoje rolėje (2024 metais pristatytame spektaklyje „Sauliaus ir Alex šokis“ prisidėjusi prie kūrybinio proceso, ji matė spektaklį atlikėjos akimis, tuo tarpu dabar viską valdo choreografės rolėje). Kūrėja užsimena, jog spektaklyje „Traces“ (liet. – pėdsakai) atsiskleis ryškenis temperamentas, nei įprasta lietuvių bei skandinavų kūrėjams. O jos patirtyje pėdsaką palieka darbas su Italijos trupe. Tuo tarpu šokėjas ir pedagogas Paulius Prievelis į pasirodymą įnešą savitą požiūrį bei judesio kalbą. Apie naujausią spektaklį kalbamės su šokio menininkais Ugne Kavaliauskaitė (U. K.) ir Pauliumi Prieveliu (P. P.).

Esate šiuolaikinio šokio menininkai bei pedagogai. Kuo jus žavi scenos menai?

U. K.: Būti kūrėju šiame lauke – tai sugebėjimas perlipti per save ir išeiti iš komforto zonos ne tik pačiam, bet ir žiūrovui. Mane žavi momentas, kai supranti, kad tau yra kažkiek nepatogu, bet nepatogumas atveria galimybes pajausti tai, ko nesi jautęs. Kuomet turi galimybę pasinerti ir patirti kūrybinės kelionės nežinomybę ir momentinį tyrumą prisiartindamas prie savęs bei žiūrovo. Tai išskiria scenos menų galią ir jėgą, kuria galime pasiekti širdis.

Šokyje turi ateiti visiškai tuščiu lapu. Visa galia gimsta kai tu esi ir kuri. Supranti, kad esi tame sūkury, ir viskas važiuoja. Jauti, kaip ir mintys sukasi, ir kūnas tau duoda gaires link kur keliauti. Šie momentai, yra nuostabiausi. Kai užfiksuoju, kad čia ir dabar gimsta grynas ir tyras pasirodymas.

P. P.: Mane jaudina nenuspėjamumas. Kūrybiniame procese daug įdomių momentų įvyko visiškai atsitiktinai, pamirštant choreografiją, pradedant daryti kažką kito, tiesiog, juokaujant ir truputėlį susimąstant.

Tuo tarpu kai pats einu žiūrėti spektaklio, stengiuosi stebėti iš skirtingų pusių: iš filosofinės meninės idėjos, iš socialinio konteksto. Su viena kolege kažkada esam kalbėję, kad praktiškai visi spektakliai yra apie santykius. Ar tai santykis su manimi, ar santykis su aplinka, ar santykis tarp dviejų, trijų, penkių žmonių. Santykis su tuo kas aplink, su tuo kas yra viduje.

Šokio spektakliuose šokėjo ir choreografo darbas kūrybiniame procese gan glaudus. Kaip kūrybinis procesas vyko šiame spektaklyje?

U. K.: Kaip choreografė daugiau turiu išorinės akies, o judesio medžiaga ateina per Paulių, jo improvizacijas. Tai bendra minčių kelionė. Kūrybos procese daviau nemažai laisvės Pauliui siūlyti, eksperimentuoti, tačiau kaip kūrėja turiu savo braižą, kuris automatiškai persiduoda ir įgauna pavidalą - buvo įdomu ieškoti būdų Pauliui atrasti savitą ryšį su mano choreografinėmis idėjomis.

Drauge kuriate ne pirmą kartą, praeitais metais išleistas spektaklis „Sauliaus ir Alex šokis“. Dabar – premjera „Traces“. Abu spektakliai -- itin intensyvūs šokėjams...

P.P.: Man patinka fizinis šokis, nors nesakau, kad reikia „draskytis“ ar rodyti aukštas kojas – šiuolaikinis šokis man nėra apie tai. Tačiau man neatsiejamas šokėjo atletiškumas ir tame slypi rimtas procesas, darbas su kūnu.

U. K.: Kaip ir Paulius, esu fiziška: man būtina iškrauti visą savo energiją, tiek kūryboje, tiek ir atlikėjos rolėje siekiu mentalinės ir fizinės egzekucijos, dermės, dėl to ir pasirinkau šokėjos profesiją. To pasekoje, kūrinys „Traces“ tapo labai išraiškingas. Vis tik mūsų kultūra nėra tokia ekspresyvi bei laukiu to diskomforto, kurį sukelsime. Tai, ko man trūksta šokyje Lietuvoje – tai emocinės laisvės, visiško paleidimo ir išprotėjimo.

Ugnės karjeroje – ne tik šiuolaikinio šokio, tačiau ir baleto atspindys. Kaip tai persiteikia premjeroje?

U. K.: Klasikinė judesinė išraiška šiame spektaklyje kyla dėl Karaliaus Saulės įvaizdžio. Kūrinyje naudoju du įvaizdžius: Karalius Saulė ir žirgas. Karalius Saulė – Liudvikas XIV, yra gracija, iš jo atėjo klasikinio šokio pozos ir tai tapo dalimi inspiracijos šiam šokio spektakliui. Taip pat Paulius, kaip šokėjas, savyje turi nemažai linijinio judėjimo kokybės, kuri puikiai tinka prie Karaliaus saulės didybės ir gracijos.

Kitas simbolis – žirgas – mus priartino prie baltiškumo. Tai davė impulsą laisvės, transformacijos ir savęs ieškojimo. Kuomet žirgai lekia, jie turi oro ir laisvės pojūtį savo judesiuose. Man patinka toks greitas judesys. Taigi, dviem gan kontrastingais simboliais siekiame kurti bendrą iliuziją.

Kodėl pasirinkote kurti paslėptos tapatybės tema?

P.P.: Spektaklyje kalbama apskritai apie vidinį jausmą, kuomet dėl įvairių socialinių bei kultūrinių normų nepritampi tam tikroje sistemoje, formoje, struktūroje. Kuomet negali pilnai būti savimi, o visuomenėje jautiesi tam tikru „outsider‘iu“, atskirtu tarsi nematoma siena. Tą, vienokį ar kitokį jausmą, patiriame visi. Tai tarsi slapstymasis už šydo, kurį praskleidus supranti, kad formuojant visuomenės suvokimą ties įvairiais žmogaus teisių klausimais dar yra ką nuveikti. Selektyvumo, kokias ES vertybes mes priimame, o ko – ne, neturėtų būti.

U. K.: Neidentifikuoju savęs kaip LGBT, tačiau besąlygiškai palaikau kitus šia tema. Man įdomu apie tai kalbėti, nors susijusių asmeninių išgyvenimų neturiu. O surinktą medžiagą, apie kitų patirtis, siekiu išryškinti choreografijoje. Lietuvoje itin svarbu kalbėti šia tema.

Nepasirinkome tiesioginio diskomforto sukūrimo žiūrovui, bet stebėdamas iš šono gali jį patirti: matai kaip nuvargsta kūnas, spektaklio eigoje keičiasi nuotaika, atlikėjo minkštos ir žaismingos išraiškos pereina į gramzdinimą giliau.

Kas jums yra emocinė laisvė?

P.P.: Ramybė. Balansas tarp kovos, realybės suvokimo, svajų, geismo. Neturi būti švelnu, viskas rožėmis klota, tačiau nejausti baimės manau yra pagrindinis aspektas, apibrėžiantis emocinę laisvę.

U. K.: Man tai – laisvė patirti neribojant savęs ar savo patyrimo. Dažnai save apribojame ne dėl įsipareigojimo būti socialinės bendruomenės dalimi, tačiau išsigąstam, kad nepritiksim ir kažkaip keistai atrodysim. Kodėl viso šito nepaleisti?

Spektaklio premjera rugpjūčio 8 d. 19:00 val. Kauno menininkų namuose ir rugsėjo 14 d. 16:00 val. Vilniaus Radvilų rūmų muziejuje, renginiai nemokami. Spektaklio sukūrimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.