Tačiau, tuo tarpu: trys nauji choreografiniai balsai
„Lyg gyvenimo ir galimybių burbulas išplatėjo, o aš sumažėjau“, – taip choreografė Urtė Siniauskaitė apibūdina jausmą baigus Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir staiga atsidūrus profesionaliame šokio lauke.
Ugnė Lučauskaitė sako stovinti „ant balansavimo lyno pradžios“. Robert Aleksander Vinik savo dabartinę būseną vadina audra, kurioje „visko atrodo per daug, bet kartu – visiškai tuščia“.
Spalio 10 d. Menų spaustuvėje visi trys pristatys savo darbus BE KOMPANIJOS „Mažųjų produkcijų“ vakare „Tačiau, tuo tarpu“. Kūriniai gimė dar studijų LMTA metu, tačiau dabar pirmą kartą išeina į sceną jau ne kaip bakalauro darbai, o kaip savarankiški jaunų kūrėjų kūriniai.
Jų kalbos labai skirtingos. Paklaustas, kokia spalva šiandien būtų jo kūrybinis balsas, Robertas atsako: „Tamsiai mėlyna, lyg vandenynas per didžiausią audrą.“ Urtės – spalva, gaunama sumaišius visas akvareles. Ugnė renkasi ne spalvą, o būseną: plaukimą, kai dar tik mokaisi plaukti.
Gal tai ir yra tiksliausias šio vakaro apibūdinimas – trys žmonės, kurie dar nesako atradę savo meninę kalbą ir kol kas nelabai norintys apsimesti, kad ją rado.
Urtės kūrinyje „Undinė“ susitinka stiprybė ir pažeidžiamumas. Jai svarbiausias lieka santykis su žiūrovu – akių kontaktas, trumpa akimirka, kai tarp scenos ir salės atsiranda kažkas asmeniško. „Scenoje bandau būti. Personažui irgi leidžiu būti su visomis gražiomis ir negražiomis spalvomis“, – sako ji. O iš žiūrovo prašo gana nedaug: nesistengti suprasti, o patirti.
Roberto „Tarp“ žiūrovui apskritai nenori nurodyti, ką veikti su tuo, ką jis mato. Galima klausytis garso, sekti tekstą, stebėti judančias formas ar tiesiog kurį laiką pabūti. „Noriu palikti žmogui visišką laisvę“, – sako jis.
Ugnės „Untitled World“ santykis su scena kitoks. Jos kūrybiniai impulsai kyla iš kasdienybės, kūno, aplink vykstančių dalykų ir, kaip pati sako, iš „noro maištauti“. „Šokis, nes kūnas. Kūnuose labai daug informacijos – fiziologinės, socialinės, politinės. Manau, kad kūnas kalba pirmiausia.“ Sugrįžusi prie kūrinio po studijų, ji jaučiasi pasikeitusi ir pati: „Aiškiau jaučiu, jog neturiu atsiprašinėti už savo kūrybą ar ją pateisinti kitiems.“
Ir turbūt dėl to įdomu juos pamatyti būtent dabar – ne po penkerių metų, kai jų vardus galbūt jau bus lengva apibūdinti keliais sakiniais. Dabar jie dar abejoja, keičia nuomonę, eksperimentuoja, ieško ir kartais visai nežino, kas bus toliau.
Paklausti, kas šiuo metu vyksta jų pačių „tuo tarpu“, visi trys atsako panašiai, nors savais žodžiais.
Urtė: „Nežinomybė, nekonkretumas, savotiška baimė, bet su viltimi.“
Ugnė: „Balansavimas viduje ir išorėje.“
Robertas – audra.
Gal kaip tik iš tokių vietų ir prasideda naujas balsas.
„Tačiau, tuo tarpu“ Urtė Siniauskaitė – „Undinė“ Robert Aleksander Vinik – „Tarp“ Ugnė Lučauskaitė – „Untitled World“
Spalio 10 d. 18:00h | Menų spaustuvė
Kūriniai sukurti LMTA šokio meno bakalauro baigiamųjų darbų pagrindu ir toliau vystomi BE KOMPANIJOS programoje „Mažosios produkcijos“.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Bilietus platina Bilietai.lt
