„SUPERTHING“ bendrakūrėjas Taneli Törmä: apie krizių vertimą į galimybes, brandžius kūnus scenoje ir „super dalykų“ vaikymąsi

Šiuolaikinio šokio scenoje įprasta ieškoti naujų vardų, kylantiems kūrėjams skirti didžiausią dėmesį. Tačiau suomių choreografas ir atlikėjas Taneli Törmä savo kūryboje nuosekliai kelia kitokius klausimus: kas apskritai gali būti scenoje, kaip kinta kūnas ir ką jis savyje atsineša. Helsinkyje veikiančio šokio teatro „Minimi“ bendraįkūrėjas į Lietuvą grįžta jau ne pirmą kartą, o šįkart – su tarptautine Šeiko šokio teatro koprodukcija „SUPERTHING“. Mąslus, išskirtinai brandžių šokėjų kuriamas spektaklis tyrinėja krizinių, tarpinių būsenų, amžėjimo temas. „SUPERTHING“ kuriamas specialiai 30-ajam „New Baltic Dance“ ir yra vienintelė festivalio premjera. Su šokėju kalbame likus vos savaitei iki premjeros.

Šiuolaikiniame šokyje daug dėmesio skiriama jauniems, kylantiems kūrėjams. Kas jus domina spektaklyje „SUPERTHING“, kurio centre – brandūs, patyrę atlikėjai?

Mane labai įkvepia galimybė dirbti su brandžiais menininkais ir pažinti jų požiūrį į meną. Įdomiausia tai, kad visi atsinešame labai skirtingas patirtis iš įvairių kūrybinių procesų ir spektaklių, esame dirbę skirtingose šalyse. Kai susitinkame, svarbiausia tampa tai, kaip bendradarbiaujame, palaikome vieni kitus ir dalijamės scena – tai stiprina patį kūrybinį procesą.

Kaip randate ryšį, kuris sujungia skirtingų šalių, patirčių ir kontekstų kūrėjus vienoje scenoje?

Manau, kad kiekvienas turime savo stiprybes. Pavyzdžiui, aš galbūt nesu geriausias kalbėtojas, o kiti labai gerai reiškia mintis ar sprendžia problemas, dar kiti labiau orientuojasi į judesį. Atpažindami šiuos skirtumus galime vieni kitus geriau palaikyti.

Jums asmeniškai, kuo skiriasi darbas su brandžiais šokėjais ir jaunesniais atlikėjais?

Didžiausias skirtumas – konkurencijos nebuvimas. Nors visi norime gerai atrodyti scenoje ir tikime tuo, ką darome, tarp mūsų yra mažiau konkurencijos ir daugiau supratimo. Dabar jaučiu kur kas didesnį pasitikėjimą, nei tada, kai pats buvau jaunesnis ir labiau nerimavau.

„SUPERTHING“ tyrinėja tarpines būsenas – tarp žmonių, tarp laiko, tarp buvimo ir nebuvimo. Kaip apibūdintumėte patirtį, į kurią kviečiamas žiūrovas?

Tai kvietimas kelti klausimus: kas yra šokis, kas gali šokti, kas gali būti scenoje. Kartais net mažas objektas gali tapti pagrindiniu „solistu“, ir tai yra labai įdomu.

Dažnai sakoma, kad krizė yra ir galimybė. Kaip kūrėjas jūs nuolat susiduriate su kūrybinėmis krizėmis – kaip jas įveikiate ir paverčiate menu?

Svarbiausia – priimti savo ribotumą, jautrumą, pažeidžiamumą ir susitaikyti su tuo, kad ne visada turime atsakymus. Reikia leisti sau tekėti kartu su procesu, o pažeidžiamumą ir nežinomybę paversti stiprybėmis, kuriomis galime dalintis su žiūrovais.

Pats pavadinimas „SUPERTHING“ skamba šiek tiek ironiškai, net provokuojančiai. Kas jums šiame kūrinyje yra tas „super dalykas“?

Man tai pirmiausia yra apie klausimų kėlimą. Apie tai, kas yra gera ir kas bloga, kas yra tobulas gyvenimas, tobulas spektaklis, kas yra laimė. Dažnai galvojame, kad egzistuoja kažkoks „geriausias“ dalykas, kurio turėtume siekti. Tačiau kai pradedame jo vaikytis, tampame gana siauro mąstymo ir prarandame atvirumą.

Todėl man svarbiausia yra išlikti atviram ir toliau klausti: ar iš tiesų pasiekiame tą „super dalyką“? O gal esmė tame, kad mes jo niekada ir nepasiekiame.

Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą – čia jau esate pristatęs kitus savo darbus. Koks jūsų santykis su Lietuva kaip kūrybos ir pasirodymo vieta?

Tai šilta ir atvira aplinka, turinti stiprią šokio bendruomenę ir smalsią publiką, ieškančią naujų patirčių. Kiekvienas apsilankymas yra vis kitoks – nauja situacija, naujas gyvenimo momentas, todėl tai visada įdomu ir įkvepia.

Ar pastebite skirtumų tarp publikos sostinėje ir regionuose?

Sostinėje paprastai būna daugiau menininkų, todėl spektakliai gali būti labiau intelektualūs, bet kartu ir kelti daugiau įtampos. Mažesniuose miestuose patirtis kitokia – publikos reakcijos gali būti netikėtos ir labai įdomios.

Kaip pakviestumėte žiūrovą į „SUPERTHING“? Ko jam tikėtis?

Tikiuosi, kad žiūrovai ateis atvira širdimi – taip, kaip stengiamės ateiti mes, atlikėjai. Visiškai normalu ne viską suprasti. Pastebėjau, kad žmonėms labai padeda po spektaklio apie jį kalbėtis – tada atsiveria netikėti ryšiai ir įžvalgos. Gal iš pradžių atrodo, kad „nieko nesupratai“, bet pradėjus reflektuoti su kitais ima ryškėti įdomūs sluoksniai.

Vienu sakiniu – kodėl verta ateiti pamatyti „SUPERTHING“?

Būkite drąsūs ir leiskitės į šią kelionę kartu su mumis.

Dėkoju už pokalbį.

„SUPERTHING“ premjera balandžio 16 d. Klaipėdoje, balandžio 18-19 d. Vilniuje, festivalyje „New Baltic Dance“.

Kalbino Greta Seiliūtė