Tikro ryšio paieškos nuotolinio pasaulio fone: šokio dueto kelionė Meksikoje

Spektaklis „Where Do I Connect?“ – kūrybinė kelionė, nagrinėjanti žmogiškojo ryšio trapumą pasaulyje, kuriame nuotolis tapo kasdienybe. Po pasirodymų septyniuose Lietuvos miestuose šiuolaikinio šokio ir cirko duetas Adrian Carlo Bibiano ir Džiugas Kunsmanas tęsė kelionę Meksikoje, kur pasirodymas atsidūrė visiškai kitame kultūriniame kontekste, atskleisdamas naujus savo sluoksnius. Kaip ir Lietuvoje, menininkai kvietė žiūrovus tapti ne pasyviais stebėtojais, o aktyviais bendrakūrėjais, patiriant, kad tikrasis ryšys gimsta ne virtualioje erdvėje, o čia ir dabar – iš žvilgsnio, judesio ir trapios akimirkos. Apie tai, ką menininkai atsinešė iš Lietuvos scenų ir ką atrado Meksikoje, kalbamės su Džiugu ir Carlo.

Kalbina Ilona Ellen Askey ir Guoda Terleckytė.

Džiugas ir Carlo pasirodymo metu, nuotr iš „Espontaneo“ festivalio archyvų

1. „Where Do I Connect?“ pasižymi stipriu interaktyvumu ir fiziniu artumu tarp atlikėjų ir žiūrovų. Kaip Meksikos publika reagavo į šį intymumą? Ar pastebėjote kultūrinių skirtumų jų įsitraukime, drąsoje ar emocijose?

Carlo: Nors paprastai šis pasirodymas ant tikros scenos nevyksta, mūsų debiutas Meksikoje buvo būtent toks. Nusprendėme sutikti su šiuo formatu, nes tai buvo festivalio atidarymas ir, kalbant atvirai, aš pasitikėjau Meksikos publika, tikėjausi, kad ji nesivaržys. Ir oho… buvau teisus.

Nuo pirmojo žmogaus įsitraukimo atrodė, lyg jie visą laiką būtų laukę mūsų kvietimo. Vyresnio amžiaus vyras nė sekundės nesudvejojęs žengė į sceną, prisijungė prie veiksmo ir uždavė nuostabų toną viskam, kas vyko toliau. Paprastai pasirodome aikštėse, parkuose – tame pačiame lygyje kaip ir žiūrovai, tačiau net ir mums būnant ant amfiteatro „Los Arcos del Malecón“ scenos, ryšys užsimezgė akimirksniu, ypač su vaikais. Jų atvirumas, drąsumas – jautėmės, lyg visa auditorija sutartinai pasakė: „Sí, vamos! (Važiuojam!)“. Tai buvo labai gražu.

Džiugas: Į sceną žengėme po kitų festivalyje „Espontaneo” pasirodžiusių atlikėjų ir iš karto pastebėjome, kad mūsų pasirodymo konceptas visai kitoks – nuo pat pirmos akimirkos mes kūrėme ryšį su žiūrovais. „Where Do I Connect?” tėkmė visiškai priklauso nuo to, kaip stipriai jie įsitraukia į pasirodymą ir jame dalyvauja.

2. Carlo, tau ši išvyka buvo asmeniška – grįžai į savo kultūrinį kontekstą jau kaip kūrėjas, pristatantis tarptautinį darbą. Kaip tai paveikė tavo emocinę būseną ir santykį su pačiu spektakliu?

Carlo: Festivalio atidarymo diena buvo labai intensyvi. Mūsų palaikyti susirinko mano broliai, seniai matyti draugai, kiti iš senų laikų pažįstami menininkai. Buvau išvargintas kelionės, paveiktas laiko juostų skirtumo, o pasirodyti turėjome tą pačią dieną, kai atvykome. Buvo likusios keturios valandos nusimesti lagaminus, kartą įkvėpti ir lipti tiesiai į sceną. Bet tai, kad šalia buvo Džiugas, mane stabilizavo, kartu pavyko į viską pažvelgti ramiau. Džiugas grąžino mane į patį pasirodymą, net jo metu primindamas, kad tikroji atrama yra žiūrovų buvimas.

Sugrįžimas į vietą, kurią kadaise vadinai namais, pakeičia tavo vidinę chemiją… o daryti tai pristatant tarptautinį darbą – tai sustiprino viską.

3. Džiugai, kaip sekėsi įsilieti į Carlo gimtąją kultūrinę aplinką? Ar Meksikos energija, žmonės ir tempas kažkaip pakeitė jūsų pasirodymo atlikimą ar tarpusavio ryšį scenoje?

Džiugas: Pasirodymai vykdavo vidury nakties Lietuvos laiku, o Meksikoje tuo metu dar būdavo visiškai šviesu ir karšta, tad buvo įdomu stebėti, kaip į pakitusią aplinką reaguoja kūnas. Tai buvo itin svarbu, nes pasirodymų metu kūnas tampa minties nešėju – ryšio ir bendravimo įrankiu. Meksika buvo tikrai išskirtinė, labai spalvinga patirtis.

4. Kuo ši kelionė į Puerto Valjartą buvo ypatinga jūsų duetui? Ar pasirodymas tokioje aplinkoje atnešė naujų kūrybinių įžvalgų?

Carlo: Puerto Valjarta yra vieta, kur būdamas paauglys aš atradau šiuolaikinę sceną – šokį, cirką, teatrą. Čia gimė mano aistra įvairioms meninėms išraikoms.

Atsivežęs čia Džiugą jaučiausi taip, lyg bandyčiau sutalpinti daugybę savo gyvenimo metų į vieną savaitę. Norėjau jam parodyti viską: žmones, vietas, skonius, energiją… Kaskart, kai kas nors paklausdavo: „Ar jis jau paragavo to?“ arba „Ar nuvedei jį ten?“, greitai supratau, kad neįmanoma per tokį trumpą laiką parodyti Džiugui visų gražiausių regiono elementų – jų tiesiog per daug. Bet mano noras pristatyti jam, vietą, kurioje aš pats pirmą kartą pajutau ryšį su šiuo pasauliu, pavertė kelionę nepaprastai ypatinga. Net tie dalykai, kurių jis nespėjo pamatyti ar išbandyti dėl laiko stokos tapo šios istorijos dalimi.

5. Kokia akimirka iš viso turo įsiminė labiausiai – tiek scenoje, tiek už jos ribų?

Džiugas: Man labai pasisekė, kad į Meksiką atvykome būtent po Mirusiųjų dienos (ispan. Día de los Muertos), tai suteikė galimybę iš arti pamatyti kaip šią tradiciją išgyvena vietos bendruomenė. Tai, ką iki tol buvau matęs tik filmuose ar įsivaizdavau, atsivėrė prieš akis kaip tikra, įspūdinga kultūrinė patirtis. Tikiuosi, kad kitą kartą galėsiu dar labiau įsitraukti ir praturtinti patirtį patobulinęs ispanų kalbos žinias.

Carlo: Įsimintina akimirka nutiko prieš paskutinį mūsų pasirodymą Puerto Valjartos mokykloje. Moksleiviai savo telefonuose ieškojo Lietuvos, smalsaudami, iš kur atvykę būsimi atlikėjai – tarsi būtume tiesiogiai į jų akiratį atnešę Lietuvą.

6. Ar teko adaptuoti spektaklį Meksikos erdvėms, klimatui ar vietos publikai? Kiek „Where Do I Connect?“ kinta priklausomai nuo konteksto, ir kiek išlieka toks pats?

Džiugas: Teko prisitaikyti prie neįprastų erdvių, ieškant geriausio sprendimo pasirodymą skaidyti į kelias dalis. Tai tapo puikia galimybe iš kitos perspektyvos pažvelgti į spektaklį, kurį atliekame ir tobuliname jau penkerius metus. Visame chaotiškame, intensyviame Meksikos kontekste, vienas geriausių sprendimų, labiausiai palengvinusių kasdienybę, buvo vietiniam klimatui pritaikyti kostiumai – visiškai kitokie, nei rengiamės pasirodant Lietuvoje.

Carlo: Paskutinis pasirodymas Puerto Valjartos parengiamojoje mokykloje buvo neįtikėtinas. Nauja erdvė, nauji apribojimai, nauja energija. Bet jeigu ką per šiuos metus tikrai įvaldėme, tai reagavimą į aplinką. Spektaklis „klauso“ vietos, o vieta atsako. Galiausiai net mokyklos direktorius pradėjo šokti – tai laikau puikiu pasirodymo įvertinimu.

Festivalyje taip pat dalyvavo keli menininkai iš Ispanijos, vienas jų – festivalio, vykstančio Ispanijoje, direktorius. Jam mūsų pasirodymas iš tiesų labai patiko, tad kitais metais „Where Do I Connect“ pristatysime ir ten.

Spektaklio sklaidą finansavo: Lietuvos kultūros taryba