Šiuolaikinio šokio šokėja Giedrė Subotinaitė: baimė trunka tik akimirką, iki kol pamatau mažųjų žiūrovų akis

„Baimė dėl nežinomybės trunka tik akimirką, iki kol pamatau mažųjų žiūrovų akis“ – savo emocijomis šiandien dalijasi žinoma Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėja, choreografė, pedagogė, šokio teatro „Dansema“ direktorė Giedrė Subotinaitė, balandžio 12 d. pasitinkanti savo jubiliejinį, auksinį gimtadienį. Giedrė – ne tik diplomuota šokėja, 2008 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijusi magistro diplomą, bet turinti išsilavinimą ir kultūros vadybos srityje, todėl jau beveik dvidešimt metų sėkmingai vadovaujanti „Dansemai“. Giedrė yra dirbusi ir dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Lietuvos edukologijos universitete, Vilniaus kolegijoje, o įgijusi pedagogo kvalifikaciją pastaruoju metu dirba ir Vilniaus Šilo ugdymo centre su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais.

Giedrės, kaip šokėjos, karjera prasidėjo Kaune, šokio kolektyve „Fluidus“, kuriam vadovavo Aira Naginevičiūtė, vėliau šokio ir Vyčio Jankausko, Anželikos Cholinos spektakliuose, iki kol 2007 m. jos keliai susikirto su choreografe Birute Banevičiūte, įtraukusia Giedrę į šiuolaikinio šokio vaikams pasaulį, kuriame ji sėkmingai kuria ir šoka iki dabar. „Man Giedrė yra vienintelė, tikra šokio spektaklių mažųjų auditorijai atlikėja ekspertė. Kas dar Lietuvoje galėtų pasigirti tokia karjera šokio spektaklių vaikams srityje – beveik 20 metų patirties, virš 1000 atliktų spektaklių Lietuvoje ir 30 pasaulio šalių, kol kas nešokta tik Australijoje ir Antarktidoje“ – teigia „Dansemos“ meno vadovė ir choreografė dr. Birutė Banevičiūtė, kurios iniciatyva 2007 m. ir buvo įkurtas šis šokio teatras. Giedrės gimtadienio proga kalbiname ją apie profesinius iššūkius ir asmeninius pokyčius, įvykusius šokant kūdikių ir vaikų su negalia auditorijai.

Giedre, kaip su ta baime prieš spektaklius, kurią minėjai? Ar tai tikrai baimė, ar gal kažkoks kitas jausmas – jaudulys, nerimas?

Vis tik tai – baimė, baimė dėl nežinomybės, nes niekad nežinau, kaip vyks spektaklis, kaip mažieji žiūrovai dalyvaus, kur nuves interakcija su jais, kaip priimti tuo metu reikalingą sprendimą dėl choreografijos atlikimo... Nors choreografija ir būna sustatyta, išmokta, kūnas pilnai žino, ką daryti, kokį judesį po kokio, kartais, tai net vyksta automatiškai, bet psichologiškai, emociškai – tai kiekvieną kartą nauja kūryba, kiekvienas spektaklis kaip premjera. Bet kaip sakiau, tai trunka tik akimirką, kol pamatau mažylių akis, godžiai sekančias šokį, norinčias susikalbėti, suprasti mane, mano judesį. Ir tas jausmas abipusis. Man – tai svarbiausia, susikalbėti su kūdikiais, vaikais su negalia, per judesį, per žvilgsnius, per buvimą kartu...

Esi taip pat minėjusi, kad labai keitėsi tavo, kaip šokėjos, atlikėjos savęs pajautimas scenoje.

Taip, ypač, kai dar tik pradėjau šokti spektaklius vaikams, tai buvo 2006-2007 m. vis dar galvojau, kaip aš atrodau scenoje, ar pakankamai šokio technikos demonstruoju, ar visi žiūrovai žiūri į mane. Tas  galbūt ateina iš mano iki tol turėtos šokio karjeros suaugusiųjų auditorijai, nes ilgus metus šokau „Fluidus“ trupėje, pas Airą Naginevičiūtę, Vytį Jankauską, Anželiką Choliną ir kitus. Tačiau, kai 2015 m. sukūrėme su Birute interaktyvų spektaklį „Spalvoti žaidimai“, tas „susisvarbinimo“ jausmas pamažu išnyko, nes kai spektaklyje šalia tavęs ima šokti mažieji, nebegali galvoti tik apie tai, kaip aš atrodau, bet turi pradėti galvoti, kaip su tais kūdikiais kartu scenoje būti, bendrauti, kartu kurti. Tas bendrystės, o ne individualystės jausmas itin pagilėjo, kai pradėjau šokti vaikų su negalia auditorijai ir kai pati pradėjau mokytojauti Vilniaus Šilo ugdymo centre, kur mokosi vaikai su kompleksine negalia, specialiaisiais ugdymo poreikiais.

Tai, kad nuo šokimo suaugusiųjų auditorijai perėjai prie vaikų auditorijos, ar nejauti nepasitenkinimo, kad kažkokios savo svajonių rolės nesušokai?

Ne, tikrai ne. Suaugusiųjų auditorijai jaučiuosi viską sušokusi, ką norėjau.

O ką galvoji apie savo tolimesnę šokėjos karjerą? Sako, kad po keturiasdešimties šokėjo karjera baigiasi? Jauti kažkokius kūno fizinius pokyčius, susijusius su amžiumi, limituojančius kažkokių judesių atlikimą?

Ne, fiziniame lygmenyje jokių pokyčių nejaučiu, galbūt todėl, kad aktyviai ir reguliariai sportuoju, esu net pusmaratonius bėgusi. Pokyčiai galbūt labiau jaučiasi psichologiniame, emociniame lygmenyje. Reikia daugiau laiko psichologiniam atsistatymui tarp spektaklių, pamokų, nes šokdama kūdikiams ar vaikams su negalia labai daug emocinės energijos išeikvoju, nes turiu būti pastoviam improvizavimo rėžime – nuolat priimti sprendimus čia ir dabar, kaip bendrauti su žiūrovais, kaip ilgai būti su jais kontakte, kaip perskaityti jų siunčiamus kinestetinius signalus – prieiti ar palaukti, paliesti ar atsitraukti.

O ar galvojai, kad taip ilgai tęsis tavo šokėjos vaikams karjera? Jau beveik dvidešimt metų šoki mažiesiems, o sudėjus visą tavo šokėjos karjerą, tai ir virš trisdešimt gaunasi.

Ne, negalvojau, kai pradėjau, negalvojau, kiek tai tęsis. Kai gavau pakvietimą šokti spektaklyje vaikams „O kas čia?“, kurį Birutės iniciatyva statė Sigita Mikalauskaitė ir Indrė Pačėsaitė, nes pati Birutė tuo metu buvo užimta kitomis veiklomis, galvojau tai dar vienas eilinis pakvietimas dalyvauti projekte. Bet gavosi, kad tai tapo mano pagrindine veikla, pagrindiniu darbu.

O pats spektaklių kūdikiams, vaikams su negalia atlikimo procesas, kaip vyksta tau pačiai? Apie ką tu galvoji, kai šoki tokiai ypatingai auditorijai? Ar vyksta kažkoks vidinis monologas, apie kurį kalba aktoriai?

Aš nieko negalvoju... (juokiasi) Net sunku įvardinti tai, kas vyksta galvoje, nes nors ir turiu užduotis – atlikti choreografiją, susiderinti su partnere, paimti daiktą, pamatyti vaiką, bet galvoje nėra teksto „aš  dabar turiu paimti, pažiūrėti, susiderinti“, ne, viskas vyksta kūniškai, kūnas jaučia, žino, kur eiti, kaip judėti. Kūnas, kaip kokia virgulė, pagauna scenos vibracijas, toks jausmas, kad tampu laidininku, per kurį ateina kūrybiniai sprendimai. Labai padeda jau didžiulė patirtis įgyta „Dansemoje“, žinau, atpažįstu mažylių reakcijas, turiu sprendimų, kaip į jas reaguoti, kaip kartu būti, kurti... Kaip norėtųsi, kad mažųjų žiūrovų tėvai, mamos pamatytų, kaip tie vaikai žiūri į tave, kad jie mąsto, kaip jie tavim tiki... Jiems nesvarbu, ar tu jauna, sena, stora, plona... Jiems svarbu, ar tu su jais kalbiesi, bet ne žodžiais, o visu kūnu. Jie kūnu žiūri, jie tokie, lyg atrodo be ribų, jie nepasibaigia kūne, ir aš tada irgi esu lyg už kūno ir atrodo, kad mes visi susijungiame ir ištirpstame bendroje šokio erdvėje...

Parengė šokio teatras „Dansema“